Bendros žinios

Antibiotikai (gr. anti – prieš, biotikos – gyvybinis) yra vaistinės medžiagos, kurios slopina bakterijų augimą arba jas užmuša. Antibiotikais pastaruoju metu yra vadinamos ne tik natūraliu būdu iš mikroorganizmų, gyvulių ar augalų gautos, bet ir sintetiniu būdu pagamintos antibakterinės medžiagos.
 
Istoriniai faktai
 
Antibiotikų istorijoje svarbūs britų mokslininko A. Flemingo darbai. 1928 m. jis pastebėjo neįprastą reiškinį: aplink jo tyrinėjamą stafilokokų kultūrą, kurią apniko pelėsinis grybelis, atsirado lyg suirusių bakterijų zona. A. Flemingas pelėsį pavadino Penicillium notatum. Ši medžiaga buvo dedama ant žaizdų, tačiau dėl nestabilios struktūros plačiau gydymui nebuvo naudojama. Ilgą laiką penicilinas buvo užmirštas ir tik po beveik dešimtmečio šios medžiagos tyrimus pratęsė H. W. Florey ir E. B. Chain. Tik 1941–1942 m. pernešus peniciliną į stabilią druską, pradėtas gaminti preparatas su biologiškai aktyviomis medžiagomis. 1941 m. penicilinas pirmą kartą buvo suleistas žmogui ir po to imtas plačiai naudoti gydymui. JAV Statistikos departamento duomenimis, penicilinas ir kiti antibiotikai karo metais išgelbėjo gyvybę 1,5 mln. ligonių.
 
Sėkmingas penicilino taikymas skatino naujų antibiotikų kūrimą. 1943 m. išgautas grynas streptomicinas, 1949 m. –neomicinas. Dvidešimtojo amžiaus 5-as dešimtmetis – plataus veikimo antibiotikų eros pradžia. 1947 m. atrastas chloromicetinas, išaiškinta jo cheminė struktūra. 1959 m. atlikta galutinė tetraciklino sintezė. 1952 m. išgautas eritromicinas, 1957 m. – vankomicinas, kanamicinas. 6-ame dešimtmetyje antibiotikų jau buvo pakankamai, tačiau dėl atsparių antibiotikams mikroorganizmų gausumo tyrimai tęsėsi. 1955 m. išskirtas cefalosporinas.
 
Racionalaus antibakterinių vaistų vartojimo principai
 
Gydymo antibiotikais tikslas – sunaikinti bakterijas infekcijos vietoje.
 
Antibiotikai gali būti vartojami tiksliai žinant infekcijos sukėlėją ir jo jautrumą (specifinis antibiotikų vartojimas) arba numatant galimą sukėlėją ir jo jautrumą (empirinis antibiotikų vartojimas). Tam tikrose situacijose antibiotikai skiriami tam, kad išvengti infekcijos, t. y. profilaktiškai. Profilaktiškai antibakteriniai vaistai vartojami tik tais atvejais, kai profilaktikos efektyvumas yra įrodytas:
- chirurgijoje, siekiant sumažinti chirurginių žaizdų infekcijų riziką;
- po kontakto su pavojinga infekcine liga sergančiu ligoniu, pvz., meningokokine inf., kokliušu, difterija ir kt.
 
Idealiu atveju antibiotikai skiriami nustačius infekcijos sukėlėją ir jo jautrumą antibiotikams (specifinis antibiotikų vartojimas). Specifinio gydymo tikslas yra maksimalus gydomasis poveikis, vartojant siauro veikimo spektro, saugų ir ekonomišką antibakterinį vaistą.
 
Tačiau bakteriologinio tyrimo rezultatų, parodančių infekcijos sukėlėją ir jo jautrumą antibiotikams, reikia laukti ne mažiau kaip 2–3 dienas, o ligonio būklė ne visada leidžia tiek laukti. Todėl dažniausiai antibiotikai pradedami skirti tik numatant galimų sukėlėjų spektrą ir jų jautrumą antibakteriniams vaistams (empirinis antibiotikų vartojimas). Dažniausiai empiriniam gydymui skiriami platesnio veikimo spektro antibakteriniai vaistai, nes dažnai būna tikėtini keli skirtingi sukėlėjai. Todėl ypatingai skiriant antibiotiką empiriškai tikslinga laikytis racionalaus antibiotikų skyrimo principų.
 
1. Antibiotikai skiriami tik bakterinės kilmės infekcijai gydyti.
Ne kiekvienas karščiavimas yra infekcija, ir ne kiekviena infekcija yra sukeliama bakterijų. Be to, daugelis infekcijų yra savaime praeinančios ir neturi būti gydomos antibiotikais. Svarbu prisiminti, kad gydymo antibakteriniais vaistais tikslas – sunaikinti bakterijas infekcijos vietoje, o virusų šie vaistai nesunaikina.
 
2. Infekuota organizmo medžiaga bakteriologiniam ištyrimui paimama prieš pradedant gydymą antimikrobiniais vaistais.
Jei ligonis tiriamosios medžiagos ėmimo metu buvo gydytas ar gydomas antibakteriniais vaistais, tyrimo rezultatų interpretacija gali būti sudėtinga ar netgi neįmanoma, nes:
- gali būti išnaikintas sukėlėjas;
- dažnai stebima kolonizacija atspariomis gramneigiamomis lazdelėmis, kurios yra nereikšmingos konkrečiu atveju ir nereikalauja gydymo.
 
3. Numatomas dažniausias sukėlėjas ir jo atsparumas antibakteriniams vaistams bei parenkamas tinkamas antibiotikas.
Pirmosiomis dienomis dažniausiai antibiotikas skiriamas empiriškai. Empiriškai antibiotikai skiriami pagal dažniausią konkrečios infekcinės ligos sukėlėją, įvertinus kliniką. Skirdami antibakterinius vaistus gydytojai turi atsižvelgti į vaisto veikimo spektrą ir parinkti tokį antibakterinį vaistą, kuris veiktų labiausiai tikėtinus esamos ligos sukėlėjus. Tam yra svarbu žinoti visuomenėje ar ligoninės aplinkoje cirkuliuojančių bakterijų atsparumą antimikrobiniams vaistams. Prieš pradedant gydymą antibakteriniais vaistais bakteriologiniam ištyrimui paimama infekuota organizmo medžiaga.
 
4.  Empirinė antibiotikoterapija koreguojama pagal mikrobiologinio tyrimo rezultatus.
Gavus mikrobiologinio tyrimo rezultatus, tai yra žinant sukėlėją ir jo jautrumą antibakteriniams vaistams, empirinė terapija turėtų būti koreguojama. Jei nėra kontraindikacijų pasirenkamas vienas siauriausio spektro antimikrobinis vaistas, labiausiai tinkamas konkrečios infekcijos atvejų konkrečiam pacientui.
 
5. Vartojamas siauriausio spektro antibiotikas prieš numatomą ar nustatytą sukėlėją.
Tai specifinis saugaus antibiotikų vartojimo principas – skiriami antibiotikai turi veiksmingai naikinti sukėlėją ir kuo mažiau veikti likusią organizmo mikroflorą.
 
6. Turi būti parinkta tinkama antimikrobinio vaisto dozė, vartojimo būdas ir gydymo trukmė.
Šiuos ypatumus lemia ligonio būklė, infekcijos sunkumas bei tipas, jos židinio vieta, ligonio imunitetas, gretutinės ligos, ligonio kūno masė. Todėl prieš parenkant dozę, trukmę bei būdą būtina įvertinti šiuos veiksnius. Pacientas turi būti perspėjamas apie paskirto gydymo (paskirtos dozės ir gydymo kurso) laikymosi svarbą.
 
7.  Įvertinami nuo ligonio priklausantys veiksniai, galintys veikti antibiotiko pasirinkimą.
Visuomet reikia pasirinkti saugiausią ligoniui antimikrobinį vaistą, o tai padaryti galima įvertinus nuo ligonio priklausančius veiksnius: genetinius, imunodeficitą, amžių, inkstų bei kepenų funkciją, alergiją antimikrobiniams vaistams.
 
8. Būtina įvertinti galimą nepageidaujamą antibiotiko poveikį, paciento fiziologinę ir patologinę būklę, turi būti nuolatos stebimas skiriamo antibiotiko veiksmingumas bei saugumas.
  
Neteisingo antimikrobinių preparatų vartojimo pasekmės
 
Skiriant antibiotiką svarbu žinoti ne tik teigiamas jo savybes, bet ir galimus šalutinius reiškinius bei neigiamas pasekmes. Visada reikia prisiminti, kad antimikrobiniai vaistai veikia ne tik tą sukėlėją, kurį norime sunaikinti, bet ir visus organizme esančius mikroorganizmus, tame tarpe ir natūralią mikroflorą, kuri būtina natūraliai organizmo terpei palaikyti, saugo nuo ligas sukeliančių bakterijų. Dėl neracionalaus antibiotikų vartojimo vystosi disbakteriozė ir kiti virškinamojo trakto veiklos sutrikimai. Dažniausia nepageidaujama antibiotikų vartojimo pasekmė – sutrikusi žarnyno mikrofloros pusiausvyra ir antibiotikų sukeltas viduriavimas.
 
Be to, antibiotikai gali veikti neurotoksiškai, ototoksiškai, nefrotoksiškai, hepatotoksiškai, hematotoksiškai. Galimos alerginės reakcijos. Dėl ilgalaikio antibakterinių vaistų vartojimo žmogaus organizme gali trūkti vitamino B.
 
Neracionaliai paskyrus antibakterinį gydymą ligonis ilgiau nesveiksta, liga gali progresuoti ar įgauti lėtinę eigą.Gali būti maskuojama sunki infekcija, todėl ligoniui nesveikstant sunkiau nustatoma tiksli ligos bakteriologinė diagnozė (sukėlėjas) ir parenkamas tinkamiausias preparatas.
 
Stebint antibiotikų vartojimo didėjimą, lygiagrečiai stebimas ir bakterijų atsparumo augimas. Gausus ir neracionalus antimikrobinių preparatų vartojimas yra varomoji jėga bakterijoms evoliucionuoti, t. y. įgyti apsauginius mechanizmus prieš ilgą laiką sėkmingai naudotus antibiotikus. Taigi bakterijos tampa atsparios antibiotikams. Įvairiose šalyse atliktų tyrimų duomenimis, mažiausiai trečdaliui ligoninėje besigydančių pacientų skiriamas gydymo kursas antibiotikais ir apie 50 proc. šių paskyrimų yra nereikalingi arba paskiriami netinkamai.
 
Bakterijų atsparumo problema
 
Antimikrobinis atsparumas – tai natūralus biologinis fenomenas, kai mikroorganizmai prisitaiko prie jas žudančio vaistų poveikio ir įvairiais būdais geba sumažinti arba panaikinti vaistų efektyvumą gydant ligas. Mikroorganizmų atsparumas antibakteriniams vaistams nėra naujas fenomenas, jis pasireiškė netrukus po pirmųjų antibiotikų atradimo. Pradžioje tai buvo savotiškas mokslinis atradimas, bet vėliau išryškėjo ir klinikinės jo pasekmės – ženkli grėsmė antibakterinio gydymo sėkmei. 1946 m. 6 proc. išskirtų S. aureus buvo atsparūs penicilinui, o iki 1960 m. –  daugiau nei 60 proc. Tačiau naujų antibakterinių vaistų grupių išradimas 1960–1970 m. ir jų molekulių sėkmingas modifikavimas 1980–1990 m. leido tikėtis, kad šie atradimai visuomet bus spartesni už mikrobų modifikaciją.
 
Tačiau jau XX amžiaus pabaigoje bakterijų atsparumas antibiotikams kai kuriose pasaulio valstybėse pasiekė tokį lygį, kad pasaulio mokslininkai ir praktikai, įvertinę atsparumo augimo tempus ir naujų antibiotikų sukūrimo galimybes, pagrįstai sunerimo dėl galimos „antibiotikų eros“ pabaigos. Pavyzdžiui, vieno iš dažniausių infekcijų sukėlėjų ligoninėse – S. aureus – meticilinui atsparių padermių (MRSA) dažnumas centrinės Europos šalyse nuo 1990 m. iki 2001 m. padidėjo nuo 1,7 proc. iki 20,3 proc., o kai kuriose pietų Europos šalyse ir Jungtinėje Karalystėje pasiekė 40 proc. (Tiemersma E.W. ir kt., 2002). Nėra tokių bakterijų, kurios netaptų atsparios antibiotikams. Dabar įvairių bakterijų atsparumas antibiotikams svyruoja nuo 0 iki beveik 100 proc. Daugiausia atsparių bakterijų nustatoma Japonijoje, JAV; Pietų Europos valstybėse.
 
Sukėlėjų atsparumas antibiotikams yra viena iš nesėkmingo gydymo ir su tuo susijusių mirties atvejų bei išaugusių gydymo išlaidų priežasčių. JAV Ligų kontrolės centro duomenimis, infekcijoms, kurias sukėlė antibiotikams atsparūs mikroorganizmai, gydyti išleidžiama daugiau kaip 4 mlrd. dolerių.