Higienos instituto istorija

Pirmajame etape  (vakcinacija ir bakteriologija, 1808–1918 m.) prof. Jozefo Franko iniciatyva įkurto Vakcinacijos instituto pagrindinė vykdoma veiklos kryptis buvo vakcinacijos klausimų sprendimas. Vykdyti eksperimentiniai tyrimai, ieškota efektyvesnių vakcinos nuo raupų paruošimo, skiepijimo būdų, vykdyta vakcinos gamyba, turėjusi rinką Italijoje, Šveicarijoje ir kitose Europos šalyse. Prof. J. Frankui išvykus iš Vilniaus ir 1832 metais Rusijos imperijos valdžiai uždarius Vilniaus universitetą, Vakcinacijos instituto veikla pristabdyta. Šiuo laikotarpiu profilaktinės medicinos veiklą vykdė Vakcinacijos institutas (1808–1832 m.), Animalinės vakcinos institutas (1872–1873 m.), Raupų skiepijimo institutas (nuo 1887 m.), Analitinė stotis (1887–1924 m.), Pastero stotis (1897–1940 m.). Institutui vadovavo prof. Jozefas Frankas (1808–1825 m.), A. Šerševskis (1872–1873 m.), Petras Ringoldas Bagenskis (nuo 1887 m.), dr. Aleksandras Voiničius (1908–1914 m.) ir dr. Vaclovas Orlovskis (1897–1918 m.).

Failas atsisiųsti

Antrajame etape (epidemiologija ir mikrobiologija, 1918–1945 m.) Valstybiniame higienos institute, atkurtame Lietuvos laikinoje sostinėje Kaune 1918 m., vykdyti bakteriologiniai-diagnostiniai ir serologiniai ūmių ir lėtinių infekcinių ligų tyrimai. Vilniuje Lenkijos okupacijos metais veikė atskiros maisto produktų tyrimo ir vandens tyrimo laboratorijos, kurias sujungus 1935 m. įsteigtas Valstybinio higienos instituto Varšuvoje filialas. 1940 m. sugrąžinus Vilnių Lietuvai, Varšuvos valstybinio higienos instituto filialo bazėje, prijungus privačią V. Orlovskio Pastero stotį, įkurtas Higienos institutas Vilniuje, kuriame buvo aprobuojami ir taikomi nauji vakcinacijos metodai prieš pasiutligę, tobulinama vakcinacijos technologija, o dauguma Instituto darbuotojų vykdė laboratorinį darbą praktikoje. Karo metais Vilniuje ir Kaune veikė Bakteriologinės laboratorijos, kuriose buvo atliekami įvairūs serologiniai, bakteriologiniai ir klinikiniai tyrimai vokiečių kariuomenei. 1944 metais, vokiečiams pasitraukus iš Vilniaus, Institutas atkuriamas ir pavadinamas Vilniaus respublikiniu sanitarijos ir higienos institutu. Šiuo laikotarpiu profilaktinės medicinos veiklą vykdė Valstybinis higienos institutas Kaune (1932–1945 m.), Valstybinio higienos instituto (Varšuvoje) filialas Vilniuje (1935–1940 m.), Higienos institutas Vilniuje (1940–1941 m.), Respublikinis sanitarijos ir higienos institutas (1944–1945 m.). Institutams vadovavo dr. Vaclovas Orlovskis (1918–1940 m.), Motiejus Nasvytis (1918–1921m., Kaune), prof. Antanas Jurgelionis (1921–1922 m., Kaune), Vladislav Pražmovskij (1931–1945 m.), J. Madeikis (1934–1940 m., Kaune), prof. Vytautas Girdzijauskas (1940 m., Kaune) ir J. Šabanas (1940–1944 m., Kaune).

Failas atsisiųsti

Trečiajame etape (sanitarija, higiena ir toksikologija, 1945–1970 m.) atkurtas Institutas vykdė epideminių karo padarinių likvidavimo darbus, o moksliniai darbai buvo nustumti į antrą planą. 1946 metais prie Instituto organizuojami Respublikiniai sanitarinio švietimo namai, o 1952 metais – Metodinis centras, vadovaujantis 70-čiai Sanitarijos epidemiologijos stočių (SES), kurio pagrindu vėliau buvo įkurta Respublikinė SES. 1955 metais Institutas Kaune ir Vilniuje sujungti į vieną Vilniaus mokslo-tyrimo epidemiologijos ir higienos institutą, įsikūrusį Vilniuje, Gorkio g. 64 (dabar – Didžioji g. 22). Didžiausi nuopelnai šiuo laikotarpiu priskirtini direktoriui prof. Vladui Kvikliui, kurio iniciatyva 1963 metais Instituto mokslo darbuotojų pagrindu Vilniaus universiteto Medicinos fakultete buvo suformuota Higienos katedra. Institute buvo vykdomi komunalinės, mokyklinės, pramonės ir maisto higienos tyrimai. Gamybinis skyrius Kaune gamino vakcinas ir diagnostinius preparatus, kuriais aprūpintos Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos sanitarinės epidemiologinės stotys. Nuo 1964 metų Institute pradėti toksikologiniai pesticidų ir pramonėje naudojamų kenksmingų medžiagų tyrimai bei rengti pasiūlymai joms normuoti. Šiame etape profilaktinės medicinos veiklą vykdė Respublikinis sanitarijos ir higienos institutas (1945–1946 m.), Respublikinis Vilniaus sanitarijos ir higienos institutas (1946–1950 m.), Respublikinis sanitarijos ir higienos institutas (1950–1952 m.), Sanitarijos ir higienos institutas (1952–1956 m.), Vilniaus epidemiologijos ir higienos institutas (1956–1957 m.), Vilniaus mokslo-tyrimo epidemiologijos ir higienos institutas (1957–1964 m.), Epidemiologijos, mikrobiologijos ir higienos mokslinis tyrimo institutas (1964–1970 m.). Institutui vadovavo dr. Antanas Makauskas (1946–1956 m., Kaune), prof. Stanislav Legežinskij (1945 m.), prof. Vladas Kviklys (1945–1959 m.) ir prof. Pranas Lazutka (1959–1970 m.).

Failas atsisiųsti

Ketvirtajame etape (žmogaus ekologija, mitybos higiena ir narkologija, 1970–1992 m.) Institutas jau buvo subrendęs spręsti Lietuvai iškylančias mokslines problemas, atspindinčias Lietuvos sveikatos apsaugos poreikius ir krašto patologijos charakterį. Institute, bendradarbiaujant su Estijos ir Baltarusijos institutais, buvo vykdomi žmogaus išorinės ir darbo aplinkos moksliniai tyrimai, rengiamos rekomendacijos dėl sanitarijos ir higienos sąlygų pagerinimo, profesinių ir infekcinių ligų diagnostikos bei profilaktikos. 1978 m. nuo Instituto atsiskyrė savarankiška gamybine įmone tapusi Kauno bakterinių preparatų gamykla. Nuo 1985 metų, atliepiant Sovietų Sąjungoje vykdomą antialkoholinęę kampaniją, ypatingas dėmesys skirtas alkoholizmo, o vėliau – narkomanijos paplitimo tyrimams ir narkologinių problemų sprendimui. Mitybos higienos laboratorijoje buvo atliekami gyventojų faktinės mitybos, maisto produktų užterštumo nitratais bei bitininkystės produktų panaudojimo tyrimai. Darbo higienos laboratorijoje tirtos Lietuvos greitoji diagnostika, raumenų elektrinė ir lazerinė stimuliacija. 1991 metais, reorganizuojant institutą, nuo jo atskirtos Narkologinių problemų ir Mitybos higienos laboratorijos, kurių pagrindu įsteigti Vilniaus narkologinis ir Respublikinis mitybos centrai. Šiame etape profilaktinės medicinos veiklą vykdė Epidemiologijos, mikrobiologijos ir higienos mokslinis tyrimo institutas (1970–1989 m.), Higienos mokslinio tyrimo institutas (1989–1992 m.). Institutui vadovavo dr. Stanislovas Gurčinas (1970–1992 m.).

Failas atsisiųsti

Penktajame etape (darbo, ekologinė medicina ir vaikų sveikata, 1992–2006 m.) Institutas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu 1992 metais patvirtintas valstybės mokslo įstaiga. Jame įsteigti Darbo medicinos ir Ekologinės medicinos centrai, taip pat – Vaikų higienos ir Epidemiologinių tyrimų skyriai. Institute pradėtas tarptautinis bendradarbiavimas su Europos šalių darbo ir aplinkos tyrimų institucijomis, 1992 metais Darbo medicinos centras Sveikatos apsaugos ministro įsakymu paskirtas Pasaulio sveikatos apsaugos ryšių punktu Lietuvoje, jame 1994 metais įsteigtas Valstybinis profesinių ligų registras. 1995 metais DMC cheminių ir fizikinių tyrimų laboratorijos atestuotos aplinkos tyrimų veiklai. Ekologinės medicinos centre įsteigtas Nacionalinis potencialiai toksinių cheminių medžiagų registras, pradėtas vykdyti biologinis monitoringas. 1996 metais Institute pradėtas leisti mokslo žurnalas „Visuomenės sveikata“, kuris nuo 2005 metų indeksuojamas duomenų bazėje „Index Copernicus“. Šiuo laikotarpiu Institute atlikta daugiau kaip 50 mokslo tiriamųjų darbų, dalyvauta per 30 tarptautinių projektų. Profilaktinės medicinos veiklą vykdė Higienos institutas (1992–2006 m.). Institutui vadovavo dr. Vytautas Jurkuvėnas (1992–1998 m.), doc. Robertas Petkevičius (1998–2001 m.) ir prof. Julius Kalibatas (2001–2006 m.).

Failas atsisiųsti