Traumų prevencija

Įpusėjus vasarai, kai oro temperatūra įdienojus pasiekia 25–30°C, maudynės ežeruose, upėse ar jūroje yra puikus būdas atsigaivinti ir puikiai praleisti laisvalaikį. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad neatsargus elgesys vandenyje ar prie vandens, taisyklių nepaisymas, netinkamai pasirinkta ar įrengta maudynių vieta gali kainuoti gyvybę. Mirtys paskendus visame pasaulyje sudaro didžiausią dalį mirčių dėl išorinių priežasčių.

Higienos instituto Sveikatos stiprinimo centras primena, kad nuo 2021 m. kasmet liepos 25 d. minima Pasaulinė skendimo prevencijos diena. Ši pasaulinė iniciatyva yra galimybė priminti skendimų problemą ir siūlyti galinčius išgelbėti gyvybes sprendimus. Jos dienos šūkis – „Nuskęsti gali bet kas, bet neturėtų niekas!“. Žmonės skęsta dėl įvairių priežasčių ir vieno veiksmingo išsigelbėjimo būdo nėra, bet to galima ir išvengti. 

Pasaulinė skendimų statistika

• Kiekvienais metais pasaulyje nuskęsta beveik ketvirtis milijono žmonių, iš jų – beveik 82 000 1–14 metų vaikai. Tai prilygsta 650 mirčių kasdien, 26 – kas valandą.
• Skendimas – viena iš 10 pagrindinių vaikų ir jaunuolių iki 24 metų mirties priežasčių visuose pasaulio regionuose.
• Žemas ir vidutines pajamas gaunančiose šalyse daugiau nei 90 proc. skendimų įvyksta upėse, ežeruose, šuliniuose, buitinių vandens laikymo talpose ir baseinuose.
• Dėl neigiamo klimato kaitos poveikio milijonus žmonių visame pasaulyje paveikia nelaimės, susijusios su potvyniais, per kuriuos nuskęsta daug žmonių.
• Mirčių paskendus rodiklis 100 000 gyventojų didžiausias Vakarų Ramiojo vandenyno regione, toliau eina Afrikos regionas. Daugiau nei 60 proc. visų nuskendusiųjų – iš Ramiojo vandenyno ir Pietryčių Azijos regionų.
• Skendimo rodikliai įvairiose šalyse gali skirtis net iki 68 kartų!

Pasaulinės skendimo prevencijos dienos idėja 

2021 m. balandžio mėn. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė istorinę rezoliuciją dėl pasaulinės skendimo prevencijos. Joje atkreipiamas dėmesys į skendimo padarinius pasauliniu mastu ir raginama koordinuoti įvairių sektorių veiksmus ir bendradarbiavimą, siekiant užkirsti kelią skendimui. Valstybės narės raginamos atkreipti dėmesį į nacionalines problemas ir prioritetus, siekiant sumažinti išvengiamų mirčių paskendus skaičių. 2023 m. gegužės mėn. 76-ojoje Pasaulio sveikatos organizacijos (toliau – PSO) asamblėjoje pirmą kartą buvo priimta rezoliucija dėl skendimo prevencijos, įpareigojanti šalių-PSO narių, vyriausybes, jų pavaldžias institucijas ir kitus partnerius, bendradarbiaujant su PSO, iki 2029 paspartinti veiksmus skendimų prevencijos srityje. Rezoliuciją parėmė Bangladešo ir Airijos vyriausybės, pasirašė visos 194 šalys, PSO narės.

Pagrindinis Pasaulinės skendimo prevencijos dienos tikslas – didinti visuomenės informuotumą apie skendimo problemą, ir siūlyti priemones, kaip ją spręsti. Dauguma šios dienos renginių skirti skendimo prevencijai viešinti, kad kiekviena šalis galėtų pritaikyti sau pasaulinę gerąją praktiką.

PSO ragina šalis analizuoti skendimų jose statistiką, siekiant išsiaiškinti pagrindines problemas ir ieškoti geriausių sprendimų.

Lietuvos skendimų statistika 

Lietuvoje XXI amžiaus pradžioje nuskęsdavo daugiau kaip 400 žmonių, iš jų – per kaip 50 vaikų. Pastaraisiais metais padėtis gerokai pagerėjo. Skendimų skaičių pavyko sumažinti kelis, vaikų – daugiau kaip dešimt kartų (1 pav.).

1 pav. Paskendusiųjų skaičius 2001–2023 m. Lietuvoje

Žymus žūčių vandenyje sumažėjimas nuteikia optimistiškai. Vis dėlto, PSO 2020 m. duomenimis, Lietuva vis dar priklausė didžiausią paskendimų skaičių turinčių šalių grupei, kurioje nuskendusiųjų rodiklis 100 000 gyventojų viršija 3 (2, 3 pav).

2 pav. Paskendusiųjų skaičius, tenkantis 100 000 gyventojų, 2001–2023 m. Lietuvoje

3 pav. Paskendusiųjų skaičiaus, tenkančio 100 000 gyv., rodiklio vertės pasaulio šalyse (PSO infografikas)

Per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvoje ugniagesiams gelbėtojams 199 kartus teko dirbti vandenyje ar ant ledo – ištraukti 59 skenduoliai, tarp jų 1 vaikas, taip pat išgelbėta 17 žmonių, iš jų 3 vaikai. Daugiausia skenduolių ištraukta Kauno ir Vilniaus apskrityse. Nuskendusiųjų amžiaus vidurkis – 58 metai. Vyrų Lietuvoje kasmet nuskęsta 3–5 kartus daugiau nei moterų (3 pav.).

4 pav. Paskendusiųjų skaičiaus pasiskirstymas pagal lytį 2010–2023 m. Lietuvoje

Dažniausiai skęstama natūraliuose vandens telkiniuose, taip pat įkritus į melioracijos griovius, tvenkinius, vandens rezervuarus ir kt. Laiku pastebėjus ir iškvietus pagalbą, ugniagesiams gelbėtojams kasmet pavyksta išgelbėti iš vandens dešimtis žmonių (5 pav.).

5 pav. Ugniagesių gelbėtojų išgelbėtų iš vandens asmenų skaičius 2018–2023 m. Lietuvoje

PSO rekomendacijos Pasaulinei skendimo prevencijos dienai paminėti

PSO pateikė šešias įrodymais pagrįstas, nebrangias skendimo prevencijos intervencijas, kurias šalys ir organizacijos gali naudoti, siekdamos drastiškai sumažinti skendimo riziką (6 pav.):

6 pav. PSO skendimo prevencijos intervencijos

PSO parengė vadovą, skirtą Pasaulinei skendimų prevencijos dienai paminėti. Šio vadovo tikslas – įkvėpti ir padėti planuoti veiklą ir renginius skendimų prevencijos tema.

Dar 2022 m., minėdama Pasaulinę skendimo prevencijos dieną, PSO paragino suinteresuotąsias šalis „padaryti bent vieną dalyką“, kuris padidintų žmonių saugumą vandenyje ir prie vandens. Buvo pasiūlytos gairės, ką galėtų nuveikti asmenys, grupės ir vyriausybės. Tai sulaukė didelio pasaulinio atsako:

• buvo kuriamos nacionalinės skendimo prevencijos strategijos;
• rengiamos visuomenės informavimo apie saugų elgesį vandenyje ir prie vandens kampanijos.
• Daugybė asmenų ėmė mokytis arba dalytis turimais plaukimo, saugaus gelbėjimo ir gaivinimo įgūdžiais.

Tai parodė, kad vienai problemai spręsti gali būti daug jos sprendimo būdų.

Remdamasi šia gerąja patirtimi, PSO prašo šalių ir partnerių atsiliepti į raginimą imtis veiksmų, siekiant užkirsti kelią skendimams:

• Jei dar nesate susijęs su skendimo prevencija, „padarykite bent vieną dalyką“, nepriklausomai nuo to, ar esate asmuo, grupė (organizacija ar bendruomenė), ar vyriausybė.
• Jei jau pradėjote dirbti skendimo prevencijos srityje, „patobulinkite bent vieną dalyką“. Įvertinkite, ar visos priemonės veikia taip, kaip turėtų. Visada yra galimybė įtraukti platesnį partnerių ratą, pasirūpinti, kad prevencinės priemonės būtų kuo plačiau prieinamos.
• Jei daug dirbate skendimo prevencijos srityje, vykdote ne vieną programą, „pridėkite bent vieną dalyką“. Juk visada galima padaryti daugiau!

Nesvarbu, ar esate vyriausybės politikos formuotojas, ar mokytojas, plaukimo instruktorius ar gelbėtojas, vienas iš tėvų ar vaikas – visada galite įnešti asmeninį indėlį, skatinant skendimų prevenciją savo šalyje.

Ką gali padaryti vienas asmuo:

• pasidalyti kampanijos medžiaga;
• pradėti lankyti plaukimo ir saugaus elgesio vandenyje ir prie vandens užsiėmimus;
• Pasidalyti įgytomis žiniomis bendruomenėje.

Ką gali padaryti grupė asmenų:

• organizuoti viešą skendimo prevencijos renginį;
• sukurti ir pasiūlyti naują skendimo prevencijos programą;
• bendradarbiauti su kitomis prevencinėmis grupėmis;
• išspręsti vietines problemas, susijusias su maudyklų saugumu.

Vyriausybės gali:

• sukurti arba paskelbti naują skendimo prevencijos politiką, strategiją ar teisės aktus arba patobulinti esamas sėkmingas programas;
• gerinti Vyriausybės vadovaujamų skendimo prevencijos priemonių viešinimą;
• koordinuoti nacionalinę akciją, skirtą Pasaulinei skendimo prevencijos dienai paminėti liepos 25 d.;
• pasidalyti savo šalies skendimo prevencijos gerąja patirtimi. 

Kiekvienas gali prisidėti prie Pasaulinės skendimo prevencijos dienos paminėjimo! 

Skendimas dažniausiai įvyksta tyliai, staiga ir netikėtai. Žmonės dažnai to nesuvokia, kol netampa per vėlu.

Tai, kas būna skendimo priežastimi, dažnai nutinka vos per kelias sekundes:

• mažas vaikas saulėtą popietę nepastebėtas įslysta į tvenkinį ar baseiną;
• jautiesi visagalis ir išgėręs šoki į vandenį maudytis;
• priimate į valtį dar vieną keleivį, nepaisant to, kad viršijate leidžiamą plaukti valtimi asmenų skaičių;
• „nesivarginate“ užsivilkti gelbėjimosi liemenę.

Tiek daug gali nutikti per vieną akimirką. Tačiau ir teisingą sprendimą, leidžiantį išvengti nelaimės, galima priimti per akimirką.

Sekundė gali išgelbėti gyvybę!

Šią Pasaulinę skendimo prevencijos dieną visi kviečiami dalytis istorijomis apie skendimo prevenciją socialiniuose tinkluose. Tai bus pagalba, informuojant apie veiksmingas priemones, kurios gali padėti išvengti pavojaus arba išgelbėti skęstančiojo gyvybę.

Gal jums buvo iškilęs skendimo pavojus? Kaip apibūdintumėte paskutines sekundes prieš incidentą? Gal galėtumėte papasakoti istoriją apie lemiamas sekundes prieš incidentą ir jo metu? Gal buvote skendimo liudininkas? Ar buvo imtasi kokių nors veiksmingų priemonių, kurios užkirto kelią skendimui? Ar galėtumėte artimuosius ar draugus supažindinti su skendimo prevencija?

Įvairūs naudingi patarimai

• Stebėkite vaikus, esančius prie vandens!
• Prieš plaukdami valtimi pasitikrinkite orų prognozę!
• Prieš brisdami į vandenį nevartokite alkoholio ir svaigalų!
• Žvejojokite vilkėdami gelbėjimosi liemenę!
• Aptverkite baseinus, tvenkinius, esančius gyvenamojoje teritorijoje, ir užtikrinkite, kad bet kas negalės prie jų patekti, ir t. t.

Pasidalykite savo istorija! Pažymėkite @WHO ir naudokite grotažymę #DrowningPrevention socialinėje erdvėje artėjant Pasaulinei skendimo prevencijos dienai. „Instagram“ paskelbtos istorijos gali būti rodomos PSO paskyroje!

Minėkite Pasaulinę skendimų prevencijos dieną ir būkite saugūs vandenyje! 

Parengė Higienos instituto Sveikatos stiprinimo centro Visuomenės sveikatos stiprinimo skyriaus vyriausioji specialistė Liuda Ciesiūnienė, el. p. [email protected], mob. + 370 658 86 750.

Informacijos šaltiniai:

https://www.who.int/campaigns/world-drowning-prevention-day/2024
https://www.hi.lt/statistiniu-duomenu-apie-mirties-priezastis-paieskos-priemone/

https://pagd.lrv.lt/lt/statistika/gaisru-ir-gelbejimo-darbu-statistika/  

Daugiau informacijos gali suteikti Higienos instituto Sveikatos stiprinimo centro Visuomenės sveikatos stiprinimo skyriaus vyriausioji specialistė Liuda Ciesiūnienė, el. p. [email protected], mob. + 370 658 86 750.

Kitoks atsitiktinis kvėpavimo sutrikdymas priklauso netyčinių sužalojimų grupei. Laikoma, kad visi netyčiniai sužalojimai yra nuspėjami ir išvengiami. Žinant aplinkybes, planuojant ir atliekant paprastus veiksmus, daugelio jų galima išvengti!

Į išorinių sergamumo ir mirštamumo priežasčių poskyrį „Kitoks atsitiktinis kvėpavimo sutrikdymas“ įeina šios mirties priežastys:

• atsitiktinis uždusimas ir užspaudimas lovoje,
• atsitiktinis pasikorimas ir pasismaugimas,
• grėsmė dėl žemių ar kitų medžiagų užgriuvimo,
• skrandžio turinio įkvėpimas,
• užspringimas maisto ir ne maisto produktais,
• atsidūrimas aplinkoje su sumažėjusiu deguonies kiekiu (netyčinis užsidarymas hermetiškoje erdvėje, nardymas esant nepakankamam deguonies kiekiui),
• kita (uždusimas dėl plastikinio maišelio).

Užspringimo pavojus

Žmogus užspringsta, kai svetimkūnis užkemša kvėpavimo takus siauriausioje jų dalyje – balso klostėse. Taip dažniausiai atsitinka valgant, kai žmogus būna išsiblaškęs, juokiasi, kalba. Užspringti galima pačiu įvairiausiu maistu, tačiau labai dažnai užspringstama šašlyku. Vaikai per pirmuosiuos 3 savo gyvenimo metus turi didelę riziką užspringti. Bet kokio amžiaus vaikai gali užspringti maistu ir smulkiais daiktais. Maži vaikai vis dar mokosi kramtyti maistą, jų gerklos siauros ir springimo pavojus daug didesnis. Daugelis kūdikių užspringimo prevencijos patarimų vis dar galioja vaikams iki 4–7 metų! Vyresnio amžiaus žmonių raumenys nusilpsta. Dėl to valgydami per dideliais kąsniais ar per greitai jie gali užspringti. Vyresni žmonės gali nesukramtyti ir minkštesnio maisto nei mėsos gabalas.

Mirties priežastimi gali tapti ir vėmimas. Gana dažnai miršta labai girti asmenys, kurie būdami be sąmonės ima vemti. Jei tuo metu jie guli aukštielninki, didelė rizika užspringti vėmalais.

Užspringimai labiausiai gąsdina dėl to, kad įvyksta netikėtai ir veiksmų reikia imtis greitai. Kelias minutes trunkantis deguonies stygius gali sukelti smegenų pažeidimą.

Didžiausią pavojų keliantys objektai:

• MAISTAS (slidus, lipnus, sprangus): dideli mėsos gabalai, neperpjautos vynuogės ar razinos, ledinukai, griežinėliais supjaustytos dešrelės, riešutai, sėklos, kukurūzų spragėsiai, džiovinti vaisiai, termiškai neapdorotos daržovės. Lipnus maistas, kuris gali prilipti prie gomurio ir užblokuoti kvėpavimo takus: zefyrai, guminukai, sūrio gabaliukai, kramtomoji guma ir žemės riešutų sviestas (sukelia pavojų vaikams iki 7 metų). Didelį pavojų kelia maltas cinamonas – tai yra medžio žievės dulkės, todėl patekusios į gerklę sugeria drėgmę, išbrinksta, sutrikdo rijimo procesą ir gali užblokuoti kvėpavimo takus.
• ŽAISLAI: balionai, stiklo rutuliukai, karoliukai, mažos detalės, smulkūs žaislai (mažesni nei 0,6 cm). Magnetukai kelia ne tik paspringimo pavojų, bet ir nuryti keli, būdami skirtingose žarnos vietose, gali sukibti ir prispausti žarnų sieneles vieną prie kitos, o tai gali sukelti žarnų nepraeinamumą ir prakiurimą. Ypač didelį pavojų kelia elektroninių žaislų ličio baterijos, kurių apstu kūdikių žaisluose. Be paspringimo pavojaus, prarytos baterijos išskiria rūgštį, kuri sukelia stiprius nudegimus ir vidinį kraujavimą.
• KITI OBJEKTAI – smeigtukai ir vinys, dantų krapštukai, pieštukai ir rašikliai, kreidelės, sąkabėlės, monetos, papuošalai.

Patarimai, kaip neužspringti:

• Nevalgykite dideliais kąsniais.
• Nevalgykite pilna burna.
• Maistą gerai sukramtykite, turėkite po ranka kuo užsigerti.
• Kalbėjimas, juokas valgant gali padidinti užspringimo riziką.
• Atsargiai valgykite kietus ar gerklėje galinčius įstrigti produktus, tokius kaip riešutai, vynuogės, morkos. Pavojų kelia ir problemiškos tekstūros maisto produktai – sausi, klampūs, sunkiai kramtomi. Juos valgyti patariama nedideliais kąsniais, užsigeriant skysčiu.
• Mažiems vaikams ir senjorams, jei juos maitinate, maistą duokite mažais kąsniais ir labai lėtai, tik tada, kai prieš tai buvęs kąsnis jau nurytas.
• Neskubėkite valgydami, neskubinkite mažų ir senų asmenų, skirkite tam daugiau laiko.
• Stebėkite valgančius ir žaidžiančius vaikus. Nepalikti kūdikių ir mažų vaikų kitų mažamečių priežiūrai. Neleiskite jiems jų maitinti!
• Vaikai dažnai mėgsta prisikimšti pilną burną maisto. Todėl, jei jie valgo savarankiškai, vienu metu į lėkštę dėkite nedidelį kiekį maisto.
• Maistas, kuris yra apvalios formos, kietas, smulkus, plonas, lipnus, slidus, neturėtų būti siūlomas jaunesniems nei 4 metų amžiaus vaikams. Kūdikiams maistas turėtų būti supjaustytas mažais gabalėliais, ne didesniais nei 0,5 cm dydžio, vyresniems vaikams – ne didesniais nei 1,3 cm dydžio.
• Žemės riešutų sviestą, kad nebūtų lipnus ir sprangus, galima atskiesti trintais bananais arba pienu.
• Neleiskite vaikams valgyti, kai jie vaikšto, bėgioja, žaidžia, guli ar važinėjasi dviračiu, paspirtuku ar kt. priemone.
• Pavojingus žaislus, įvairius smulkius namų apyvokos daiktus, papuošalus, maistą laikykite mažamečiams vaikams nepasiekiamoje vietoje.
• Vaiko čiulptukas turėtų būti pakankamai didelis, kad būtų sunku jį visą įsidėti į burną. Svarbu, kad jis neturėtų nulūžusių detalių.
• Žaislai turi būti pažymėti ženklu CE. Nerekomenduojama vaikams iki 3 metų duoti žaislų, kuriuose yra smulkių detalių. Ant daugelio žaislų pakuočių yra nurodytas rekomenduojamas amžius. Ypač svarbus įspėjamasis ženklas, informuojantis, kad žaislas nerekomenduojamas vaikams iki 36 mėnesių amžiaus – jis nurodo, kad žaislas turi tokių detalių, kuriomis vaikas gali užspringti. Bet kuris žaislas vaikui gali kelti užspringimo riziką, jei yra sulūžęs ar kitaip sugadintas. Būkite atidūs dėl smulkių detalių (sagų, karoliukų ir pan.).
• Jei žmogus labai girtas ar nesąmoningas, jo galva turi būti pasukta į šoną, kad vemiant nebūtų užkimšti kvėpavimo takai.
• Išmokite tinkamai reaguoti ir suteikti pirmąją pagalbą paspringusiems ar dūstantiems asmenims.

LABAI SVARBU MOKĖTI ATPAŽINTI, KAD ŽMOGUS UŽSPRINGO

Užspringimas gali būti visiškas arba dalinis. Visiško užspringimo metu svetimkūnis aklinai užkemša kvėpavimo takus, o dalinio užspringimo metu lieka tarpelis kvėpavimo takuose, todėl pacientas gali kvėpuoti.

Pagrindiniai visiško užspringimo požymiai:

• negalėjimas kvėpuoti, kalbėti, kosėti;
• mėlynuojantis veidas, lūpos;
• sąmonės praradimas.

Jei pastebėjote pirmuosius požymius, paklauskite, ne „kas atsitiko“, bet „ar užspringai“, nes į šį klausimą kalbėti negalintis žmogus galės atsakyti galvos linktelėjimu ar papurtymu. Pranešti aplinkiniams, jei užspringote, yra naudojamas tarptautinis užspringimo ženklas – nykščiu ir rodomuoju pirštu apkabintas kaklas. Kuo daugiau žmonių žinos šį ženklą ir jo reikšmę, tuo paprasčiau bus suprasti, kas nutiko, ir imtis neatidėliotinų veiksmų.

Jei žmogus gali kalbėti, verkti ar kosėti, jis neužspringo ar užspringo iš dalies. Stebėkite, kol jis svetimkūnį iškosės iš kvėpavimo takų.

Kai kurie deguonies trūkumo požymiai pasireiškia ne iš karto, o tik po kurio laiko, tai yra:

• raudonas, violetinis, mėlynas arba pilkas veido ir lūpų atspalvis;
• sunku ryti;
• dusulys;
• greitas arba gilus kvėpavimas;
• negilus kosulys;
• švokštimas arba užkimęs balsas;
• atminties praradimas;
• galvos svaigimas ar skausmas.

Jei tai nutinka kūdikiui, pakinta jo elgesys – sutrinka kvėpavimas, jis gali tyliai verkti ar negiliai kosėti.

Labai svarbu mokėti atpažinti užspringimą ir kuo greičiau suteikti pirmąją pagalbą, nes tai gali išgelbėti gyvybę.

PIRMOJI PAGALBA UŽSPRINGUS AR DŪSTANT

• Jei užspringęs žmogus kosti, leiskite svetimkūnį iškosėti jam pačiam. Nerekomenduojama trankyti per nugarą, nes svetimkūnis gali nuslinkti gilyn į kvėpavimo takus.
• Jei žmogus užspringo visiškai ir negali kvėpuoti, būtina imtis neatidėliotinų veiksmų, nes smegenims negaunant deguonies labai greitai netenkama sąmonės ir per kelias minutes gali ištikti mirtis.
• Jei užspringo kūdikis, paguldykite jį ant savo rankos galva žemyn, kniūbsčią. Galvą prilaikykite už apatinio žandikaulio – taip kvėpavimo takai bus atviri. Kai vaikas yra tokioje padėtyje, stuktelėkite jam tarp menčių penkis kartus. Tada apverskite vaiką veidu aukštyn ir pažiūrėkite, ar burnoje nėra svetimkūnio. Jei yra – jį išimkite, jei ne – paguldykite vaiką ant rankos veidu aukštyn, staigiu judesiu penkis kartus pirštais paspauskite krūtinę ir patikrinkite, ar nėra svetimkūnio.
• Jei užspringo vyresnis vaikas ar suaugęs asmuo ir jis yra sąmoningas, apglėbkite jį iš nugaros, vieną ranką sugniaužkite į kumštį, ant jo uždėkite kitos rankos delną. Kumštį dėkite po duobute po krūtinkauliu ir spustelėkite šią vietą kumščiu ir delnu vienu metu. Šis veiksmas vadinamas Heimlicho metodu ir kartojamas tol, kol svetimkūnis pašalinamas iš kvėpavimo takų.
• Jei pašalinti svetimkūnio greitai nepavyko, visus veiksmus kartokite nuo pradžių ir kvieskite greitąją pagalbą.
• Jei užspringęs žmogus nesąmoningas, paguldykite jį ant nugaros ir rodomuoju pirštu pabandykite iš burnos pašalinti svetimkūnį. Jei to padaryti nepavyksta, apžerkite nukentėjusįjį per klubus, vienos rankos delną uždėkite jam po krūtinkauliu, prispauskite kitu delnu ir spustelėkite į priekį. Tokie paspaudimai daromi tol, kol svetimkūnis yra pašalinimas. Galutinai svetimkūnis gali būti pašalinamas ir pirštais.
• Jei pavyko pašalinti svetimkūnį, bet nukentėjusysis nekvėpuoja, skubiai pradėkite daryti dirbtinį kvėpavimą ir tęskite tol, kol nukentėjusysis atsigaus arba sulauksite pagalbos tarnybos.
• Po kiekvieno rimto paspringimo rekomenduojama pasikonsultuoti su gydytoju, ypač jei pasireiškia užsitęsęs kosėjimas ar švokštimas, yra sunku kvėpuoti ar ryti. Gali būti, kad iš kvėpavimo takų buvo pašalintas ne visas svetimkūnis ir norint jį pašalinti prireiks medikų pagalbos, pavyzdžiui bronchoskopijos.

KĄ DARYTI, JEI UŽSPRINGOTE PATS?

Bandykite iškosėti svetimkūnį. Vertėtų palenkti galvą žemyn, tai padėtų greičiau išstumti užstrigusį maistą.

Atkreipkite aplinkinių dėmesį. Rodykite tarptautinį užspringimo ženklą – nykščiu ir rodomuoju pirštu apkabintą kaklą. Jei šalia nieko nėra, bet yra netoliese (kaimynų, kolegų), skubėkite pas juos – tai yra daug didesnė galimybė būti išgelbėtam, jei prarasite sąmonę.

Jei tokios galimybės nėra, galite savarankiškai atlikti Heimlicho manevrą: vieną ranką sugniaužkite į kumštį ir prispauskite nykščiu po šonkauliu virš bambos, kita ranka suimkite šį kumštį ir staigiu judesiu aukštyn paspauskite minėtą sritį arba staigiu judesiu visu kūnu trenkitės į šalia esantį stabilų objektą, pvz., stalą, turėklą ar kt.

Pasismaugimo pavojus

Pasismaugimo grėsmę kelia įvairios virvelės, juostelės, kurių apstu artimiausioje namų aplinkoje.

Pasismaugimo prevencija:

• nenaudokite kūdikių ir mažų vaikų aprangoje virvelių ir juostelių, kurios keltų grėsmę pasismaugti;
• jei žaislas turi virvelių, dirželių, jos turi būti tokio ilgio, kad neapjuostų vaiko kaklo ir nekeltų pasismaugimo pavojaus;
• langų žaliuzių virveles siūloma patrumpinti arba pritvirtinti prie lango rėmo, kad vaikas negalėtų įkišti į jas galvos ir įsipainioti;
• visas virves, diržus, laidus, juostas, kaklaraiščius laikykite vaikams nepasiekiamoje vietoje!

Uždusimo pavojus

Kūdikiams ir mažiems vaikams dėl jiems nepritaikytos aplinkos ir netinkamai naudojamų net ir vaikams skirtų priemonių kyla didelė grėsmė uždusti. Patarimai, kaip to išvengti:

• nenaudokite vaikiškų lovų, kurių tarpai tarp skersinių yra didesni nei 6 cm.;
• rekomenduojama, kad tarpas tarp lovytės krašto ir čiužinio nebūtų didesnis nei du pirštai, kad kūdikis neįsmuktų ir neuždustų;
• nelaikykite minkštos patalynės ir pagalvių, didelių minkštų žaislų kūdikių lovose;
• nepalikite kūdikio vieno miegoti suaugusiųjų lovoje. Jis gali įsmukti tarp čiužinių, susipainioti patalynėje ir uždusti;
• nenaudokite žaislams sudėti sandarių dėžių be vėdinimosi angų;
• namuose vaikams prieinamose vietose negali būti jokių sandarių hermetiškų daiktų, kuriuose galėtų tilpti ir užsidaryti mažametis ar būti uždarytas kitų vaikų. Tai įvairios sandariai uždaromos dėžės, senovinės skrynios su sunkiais dangčiais, šaltkrepšiai, iš vidaus neatsidarantys šaldytuvai ir t.t.;
• tinkamai paguldykite ir prisekite kūdikius nešyklėse, nepalikite jose kūdikių be priežiūros;
• ypač atsargiai naudokite ir nemėtykite, kur papuolė, plastikinių maišelių, nes juos užsimovę ant galvų kūdikiai gali uždusti;

Grėsmė dėl žemių ar kitų medžiagų užgriuvimo ir jos prevencija yra aktuali ne tik mažamečiams, bet ir suaugusiems asmenims:

• vykdydami žemės kasimo darbus savo sklype, laikykitės darbo saugos reikalavimų, patikėkite tai atlikti profesionalams, kad būtų išvengta žemių užgriuvimo. Aptverkite vykdomų darbų teritoriją, kad į ją negalėtų patekti pašaliniai asmenys, ypač mažamečiai;
• ypatingą pavojų kelia žemės ūkyje naudojamos grūdų saugyklos – atsistojus ant grūdų, galima greitai įsmukti gilyn ir uždusti. Grūdų saugyklos turi būti neprieinamos pašaliniams, ypač mažamečiams; jose turi būti įrengtos grotelės, kuriomis būtų saugu vaikščioti.

Kai kūdikis pradeda savarankiškai ropoti ar vaikščioti po kambarį, kruopščiai patikrinkite ir pritaikykite visą jam pasiekiamą erdvę, kad joje neliktų grėsmę keliančių objektų. Mokykite vyresnius vaikus nepalikti pavojingų daiktų mažyliui pasiekiamose vietose, smulkias žaislų detales laikykite tam skirtose vietose. Vykdami pasisvečiuoti, ypač palikdami kūdikį kuriam laikui kitoje aplinkoje, pasidomėkite, ar ši aplinka nepavojinga mažamečiui, paraginkite ją padaryti kuo saugesnę, priminkite artimiesiems pirmosios pagalbos užspringus taisykles ir eigą.

Būkite saugūs!

Parengė Higienos instituto Sveikatos stiprinimo centro Visuomenės sveikatos stiprinimo skyriaus vyriausioji specialistė Liuda Ciesiūnienė, el. p. [email protected], mob. + 370 658 86 750.

Informacijos šaltiniai:

Metodines_vaiku_suzalojimu_rusys.indd (hi.lt)

Prevention of Choking Among Children | Pediatrics | American Academy of Pediatrics (aap.org)

https://www.mottchildren.org/posts/your-child/choking-prevention

https://extension.okstate.edu/fact-sheets/be-safe-from-choking.html

https://www.webmd.com/first-aid/asphyxia-overview

https://ligos.lt/lt/m/pirmoji-pagalba/kvepavimo-sutrikimas/uzspringimas/

https://www.certifico.com/component/attachments/download/2701

Atėjo pavasaris, nutirpo sniegas ir į gatves netruko išriedėti nauji eismo dalyviai – dviratininkai. Be privalumų, kuriuos teikia ši transporto priemonė – mobilumo, fizinio aktyvumo, transporto kamščių išvengimo, aplinkos oro užterštumo mažinimo, – dviratininkai yra labai pažeidžiami eismo dalyviai. 2022 m. kelių eismo įvykiuose žuvo 5 dviratininkai, 396 buvo sužeisti, iš jų – 91 vaikas (48 vaikai nukentėjo dėl savo pačių kaltės). Vaikų dviratininkų traumos dažnai susijusios ne tik su kelių eismo įvykiais, bet ir su incidentais, nutikusiais šalia namų esančioje aplinkoje – kiemuose, poilsio zonose. Tai įvyksta dėl vaikų neatsargumo ir patirties stokos, kai žaidžiama, atliekami įvairūs triukai su dviračiais, prarandama pusiausvyra, krintama ir susižalojama. 2022 m. sunkesnes traumas, kurias prireikė gydyti stacionare, važiuodami dviračiu patyrė 139 vaikai, traumas, kurios buvo gydytos ambulatoriškai – 718 vaikų.

1 pav. Kelių eismo įvykiuose žuvusių dviratininkų skaičius 2004–2022 m. Lietuvoje (Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenys)

Pažvelgus į Lietuvos kelių policijos tarnybos teikiamus statistikos duomenis (1 pav.) matyti, kad kiekvienais metais dviratininkų žūčių keliuose mažėja. To buvo pasiekta gerinant eismo infrastruktūrą, teisinį reguliavimą, naudojant ir tobulinant dviratininkų apsaugos priemones ir dėl kitų prevencijos priemonių. Tačiau patenkančių į eismo įvykius dviratininkų skaičius išlieka labai didelis. Kasmet sužalojama 300–400 žmonių.

Į ką atkreipti dėmesį prieš perkant ar naudojant dviratį?

• Dviratis turi būti tinkamo dydžio. Per didelį dviratį sunku suvaldyti. Sėdėdamas ant dviračio dviratininkas turėtų abiem rankomis liesti vairą ir abiejų kojų pėdos turėtų siekti žemę.
• Atstumas tarp vaiko tarpukojo ir dviračio viršutinės kartelės, kai vaikas stovi apžergęs dviratį, turėtų būti nuo 2,5 iki 5 centimetrų, jei tai plento dviratis, ir nuo 7 iki 10 centimetrų, jei tai kalnų dviratis. Sėdynė turėtų būti nugaros lygyje. Sėdynės aukštis turėtų būti sureguliuotas taip, kad numynus pedalą iki žemiausio taško kojos sąnarys būtų ištiestas, bet neįsitempęs.
• Pirmasis vaiko dviratis turėtų būti su kojiniais stabdžiais, nes stabdyti rankiniais stabdžiais reikia geresnių įgūdžių ir labiau išlavintų rankos raumenų.
• Dviratis turi būti techniškai tvarkingas. Prieš pradedant važiuoti reikia patikrinti oro slėgį padangose ir ar veikia stabdžiai.
• Atšvaitai ir šviesos turi atitikti Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Kuo daugiau atšvaitų, tuo geriau.

Kelių eismo taisyklių saugumo reikalavimai dviračio vairuotojui

• Dviračio vairuotojui leidžiama važiuoti keliu tik tvarkingą stabdį ir garso signalą turinčiu dviračiu.
• Dviračio gale turi būti raudonos šviesos atšvaitas arba raudonos šviesos žibintas, iš abiejų šonų – oranžiniai šviesos atšvaitai, pritvirtinti prie ratų stipinų.
• Važiuodamas važiuojamąja kelio dalimi, dviračio vairuotojas privalo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o gale – raudonos šviesos žibintas.
• Važiuojant keliu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o dviračio gale – raudonos šviesos žibintas, dviračio vairuotojas privalo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais.
• Dviračio vairuotojas (keleivis) iki 18 metų, važiuodamas (vežamas) keliu, privalo būti užsidėjęs ir užsisegęs dviratininko šalmą. Vyresniems nei 18 metų dviratininkams šalmas yra rekomenduojamas.

Nuo kokio amžiaus leidžiama važiuoti keliais?

• Važiuoti važiuojamąja kelio dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o išklausiusiems Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos nustatytą mokymo kursą ir turintiems mokyklos išduotą pažymėjimą – ne jaunesniems kaip 12 metų asmenims.
• Prižiūrint suaugusiajam, važiuoti važiuojamąja kelio dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims.
• Gyvenamojoje zonoje dviračių vairuotojų amžius neribojamas.

Kur galima važiuoti dviračiu?

• Važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, pėsčiųjų ir dviračių takais arba dviračių juostomis, o kur jų nėra – tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu. Kai kelyje nėra dviračių tako, pėsčiųjų ir dviračių tako arba dešinėje kelio pusėje nėra dviračių juostos, kelkraščio, taip pat tais atvejais, kai jais važiuoti negalima (duobėti ir panašiai), leidžiama važiuoti šaligatviu arba viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto. Važiuodamas kelkraščiu, pėsčiųjų ir dviračių taku, šaligatviu, dviračio vairuotojas privalo duoti kelią pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus, o pro pat pėsčiąjį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui, paliekant tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus.
• Dviračio vairuotojui, važiuojančiam važiuojamąja kelio dalimi, prireikus pasukti į kairę, apsisukti ar pervažiuoti į kitą kelio pusę, rekomenduojama nulipti nuo dviračio ir kirsti važiuojamąją dalį vedantis dviratį.
• Dviračio vairuotojas, norėdamas kirsti važiuojamąją dalį ten, kur eismas nereguliuojamas, privalo praleisti važiuojamąja dalimi važiuojančias transporto priemones, išskyrus tuos atvejus, kai kerta išvažiavimus iš šalia kelio esančių teritorijų, gyvenamosios zonos, kiemo, stovėjimo aikštelės, kai kerta važiuojamąją dalį, į kurią kiti vairuotojai suka.
• Dviračių taku ar dviračių juosta dviračio vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau tako ar juostos dešiniojo krašto. Jeigu pėsčiųjų ir dviračių take ar šaligatvyje horizontaliuoju ženklinimu (dviračio simboliu) yra paženklinta dviračių eismui skirta tako (šaligatvio) dalis, dviračio vairuotojas privalo važiuoti tik ja ir kuo arčiau jos dešiniojo krašto.
• Vietose, kur eismą reguliuoja šviesoforai, dviračių vairuotojai privalo paisyti šviesoforų su dviračio simboliu, o kai jų nėra – transporto šviesoforų signalų.

Dviračių vairuotojams draudžiama:

• važiuoti važiuojamąja dalimi, jeigu įrengti dviračių takai;
• važiuoti automagistralėmis ir greitkeliais;
• važiuoti nelaikant bent viena ranka vairo;
• būti velkamiems kitų transporto priemonių;
• važiuoti įsikibus į kitas transporto priemones;
• kirsti važiuojamąją dalį važiuojant pėsčiųjų perėjomis! Reikia nulipti nuo dviračio ir jį persivesti per pėsčiųjų perėją. Tai negalioja specialioms dviračių juostoms, kertančioms važiuojamąją kelio dalį. Jos paprastai nudažomos žalia spalva. Jei nėra specialiai dviračiams skirtų šviesoforų, važiuoti tokia juosta galima tik praleidus kertamuoju keliu važiuojančias transporto priemones;
• vežti keleivius, jeigu nėra įrengtų specialių sėdėjimo vietų;
• vilkti kitas transporto priemones, išskyrus tam skirtas priekabas.

Pavojingiausios situacijos dviratininkams

1. Smūgis į pravertas automobilio dureles.

Dažnai nutinka eismo įvykių, kai dviratininkai nepastebi sustojusio automobilio ir atsitrenkia į staiga atidarytas dureles. Budrūs turi būti visi eismo dalyviai – tiek dviratininkai, tiek ir automobilio vairuotojai ar keleiviai, kurie prieš atidarydami automobilio dureles turi įvertinti situaciją.

2. Važiavimas dviračiu prieš eismą.

Važiuodami automobilių keliu dviratininkai privalo judėti ta pačia kryptimi kaip ir automobiliai. Judančius prieš eismą dviratininkus sudėtingiau pastebėti, todėl jie kelia pavojų ne tik sau, bet ir automobilių vairuotojams. Be to, susidūrimo atveju greitis yra daug didesnis, todėl ir pasekmės žymiai skaudesnės.

3. Kliūties lenkimas.

Atsiradusią kliūtį aplenkti iš kairės galima tik gerai apsižvalgius ir įsitikinus, kad pavojaus nėra.

Automobilių vairuotojai taip pat turėtų atsargiai apvažiuoti dviratininkus, palikdami iki jų saugų ne mažesnį nei 1,5 metro atstumą; atsargiai sukti į dešinę, jei netoliese važiuoja dviratininkas.

4. Važiavimas per perėją.

Kelių eismo taisyklės draudžia važiuoti per pėsčiųjų perėją! Reikia nulipti nuo dviračio ir persivesti jį per perėją.

5. Sustojimas nematomoje zonoje.

Sankryžoje šalia automobilių sustoję dviratininkai gali būti sunkiai matomi automobilių (ypač sunkiųjų) vairuotojų,  dėl to tampa labai pažeidžiami. Saugotis tokių situacijų turi tiek dviratininkai, tiek automobilių vairuotojai.

Naudingi saugumo patarimai važiuojant dviračiu

• Dviratininkų šalmai žymiai sumažina galvos traumų ir smegenų pažeidimo tikimybę bei veido traumų riziką, net ir susidūrus. Dviratininko šalmas turi būti tinkamo dydžio, augant vaikui nuolat keičiamas nauju. Šalmas turi būti tvirtai užsegtas.
• Mažesniems vaikams, taip pat vaikams, neturintiems gerų važiavimo dviračiu įgūdžių, patartina dėvėti rankų ir kojų apsaugas.
• Važiuojant dviračiu patartina dėvėti ryškesnių spalvų drabužius.
• Daiktus reikėtų vežti ant dviračio bagažinės, pritvirtintame krepšyje ar kuprinėje.
• Kelyje reikia būti itin atidiems, saugotis pavojų, galinčių tapti avarijos priežastimi, – kelio nelygumų, po žiemos likusio smėlio sankaupų, šlapios kelio dangos, nukritusių lapų, į kelią išbėgusių gyvūnų ir kt. Jei važiuoja dviratininkų grupė, važiuojantysis priekyje turėtų perspėti kitus apie pastebėtus pavojus.
• Reikia vengti važinėti dviračiu naktį, lyjant ar esant sniego dangai, nes tai yra labai pavojinga ir reikalauja specialių įgūdžių ir specialios įrangos.

Linkime aktyvaus ir saugaus dviračių sezono!

Parengė Higienos instituto Sveikatos stiprinimo centro Visuomenės sveikatos stiprinimo skyriaus vyriausioji specialistė Liuda Ciesiūnienė, el. p. [email protected], mob. +370 658 86 750.

Informacijos šaltiniai:

Metodinės rekomendacijos tėvams apie įvairaus amžiaus vaikų sužalojimų rūšis 

Kelių eismo taisyklės. Reikalavimai dviračių vairuotojams

https://stat.hi.lt/default.aspx?report_id=175

https://lkpt.policija.lrv.lt/uploads/lkpt.policija/documents/files/statistika/2022/2022_patikslinta.pdf

https://www.certifico.com/component/attachments/download/2701

Sulaukę žiemos, sniego ir ledo nemažai žmonių mėgsta leisti laiką gamtoje – važinėja rogutėmis, slidinėja, čiuožinėja ant užšalusių vandens telkinių. Be gryno oro, mankštos, geros nuotaikos užtaiso, žiemos pramogose slypi nemažai pavojų. Apie juos reikia žinoti ir stengtis jų išvengti patiems bei apsaugoti nuo jų savo artimuosius. Vienas iš pavojų – užšalusių vandens telkinių ledas.

Ledas gali būti klastingas ir pavojingas, todėl reikia būti ypač budriems ir atsargiems!

Per 11 šių metų mėnesių ugniagesiams gelbėtojams teko 353 kartus dirbti vandenyje ar ant ledo. Jie ištraukė 91 skenduolį, tarp jų 3 vaikus, ir išgelbėjo 38 gyventojus. Daugiausia žmonių nuskęsta šiltuoju metų laiku, pramogaudami prie vandens telkinių. Tačiau šaltuoju metų laiku iškyla kitas pavojus – nuskęsti įlūžus ledui. Kaip matyti iš Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento paskelbto grafiko (žr. 1 pav.), pavojingiausia yra žiemos pradžia, kai vandens telkinių vanduo dar nepakankamai atvėsęs, ledas, paspaudus šaltukui, dar tik formuojasi, yra per plonas, nevienodo storio ir struktūros; taip pat pavasarį, kai šylant orams ledas tampa netvirtas.

1 pav. Nuskendusių žmonių skaičius pagal mėnesius

Didžiausias pavojus įlūžti kyla poledinės žūklės mėgėjams, kurie elgiasi neatsakingai lipdami ant netvirto ledo, žvejodami po vieną, tamsiu paros metu. Tokiu savo elgesiu jie taip pat rodo blogą pavyzdį vaikams ir paaugliams – šie irgi sumano pasivaikščioti ledu ir neįvertinę pavojų dažnai patenka į bėdą. Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklėse yra nustatyta prievolė ant ledo žvejojantiems žvejams, nepriklausomai nuo ledo storio ar kitų aplinkybių, turėti gelbėjimosi priemonę – du lanksčia jungtimi sujungtus smaigus. Tačiau kiti asmenys, vaikščiodami ledu, tokių priemonių neprivalo turėti ir dažniausiai neturi.

Žmonės įlūžta pramogaudami ant ledo ar tiesiog eidami per vandens telkinio ledą trumpindami kelią. Vis dažniau įlūžta ant vandens telkinių ledo automobiliais ar keturračiais bandantys pasivažinėti asmenys.

Skendimas – procesas, kurio metu dėl visiško ar dalinio kūno panardinimo į skystį sutrikdomas kvėpavimas. Suteikus skubią pagalbą, galima skendusį asmenį atgaivinti. Tačiau ir išgelbėti asmenys vėliau gali turėti sveikatos problemų ar net likti neįgalūs.

Vaikai linkę mėgdžioti suaugusiųjų elgesį, jie sunkiau įvertina savo veiksmų pasekmes, turi mažiau patirties ir žinių. Todėl labai svarbu pasirūpinti vaikų saugumu: neleisti vienų mažamečių prie užšalusių vandens telkinių, mokyti juos elgesio ant ledo taisyklių, perspėti apie pavojus ir suteikti žinių, kaip gelbėtis įvykus nelaimei. Ypač atsargiems reikia būti tada, kai vandens telkiniai yra arti namų, šalia ugdymo įstaigų ar pakeliui į jas. Pagal galimybes reikėtų juos aptverti ar atitverti nuo jų ugdymo įstaigos teritoriją, pavojingiausiu metu, kai ledas plonas, budėti prie vandens telkinio. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad pavojingi yra ne tik dideli vandens telkiniai, bet ir mažesni – tvenkinukai, lauko baseinai prie namų, melioracijos grioviai, nuotekų duobės. Turėtų būti ribojama patekti prie šių pavojingų objektų – jie turėtų būti aptverti, uždengti ir pan.

Ar saugu vaikščioti ledu?

Pavienius žmones išlaiko storesnis kaip 7 cm ledas, o grupę žmonių – 12 cm ledas. Ledo storį galima išmatuoti išgręžus skylę lede žvejybiniu grąžtu arba prakirtus ledą kirtikliu. Taip pat informaciją apie pagrindinių ežerų ledo storį galima rasti žvejams skirtose interneto svetainėse arba Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos tinklalapyje.

Ledo storis ne visur vienodas! Dažnai ledas būna plonesnis tose vietose, kur įšąla medžių šakos, krūmai, vandens augalai, kur įteka šaltiniai ar upeliai, neseniai buvo iškirstos eketės ir pan. Pavojus ypač padidėja per atodrėkį, kai ledas atitirpsta prie kranto – tampa nesaugu ant jo užlipti, o ir pats ledas kylant oro temperatūrai tampa porėtas ir netvirtas, todėl netgi būdamas pakankamai storas nėra saugus. Tvirtas ledas yra mėlyno arba žalio atspalvio, o matinės baltos spalvos arba geltono atspalvio ledas yra netvirtas. Ant ledo galima eiti tik šviesiuoju paros metu, kad matytųsi pavojai.

Keli patarimai, kaip eiti ledu

• Eiti jau pramintu takeliu.
• Turėti lazdą ir ja tikrinti ledo stiprumą.
• Eiti čiuožiant, neatitraukiant kojų nuo ledo.
• Eidami grupe, žmonės turėtų laikytis atstumo vienas nuo kito, nes didesnis žmonių susibūrimas didina riziką įlūžti. Atstumas tarp jų turėtų būti ne mažesnis kaip 5 metrai.

Upių ledas niekada nebūna saugus! Dėl srovės, nevienodo dugno reljefo kai kurios upių vietos išvis neužšąla arba greičiau atitirpsta, susidaro sunkiai pastebimų properšų. Tekančiame vandenyje ledas būna nevientisas, sudarytas iš atskirų ledo fragmentų, sušalusio sniego. Todėl ant upės ledo rekomenduojama apskritai nelipti, nes yra didelis pavojus įlūžti. Be to, ištikus nelaimei, srovė nelaimėlį gali greitai įtraukti po ledu, nepalikdama galimybės išsigelbėti. Labai pavojinga slidinėti ar važinėti rogutėmis stačiais upių šlaitais, nes galima įkristi į upę.

Patarimai, kaip elgtis įlūžus ledui

• Negalima pasiduoti panikai, karštligiškai kabintis už ledo krašto, nes jis lūžta, todėl galima greitai prarasti jėgas.
• Reikia bandyti „užplaukti ant ledo“ laikantis ant vandens paviršiaus, iriantis kojomis.
• Reikėtų pasistengti nusiauti sunkius ir slidžius batus. Drabužių nusivilkti nereikia – jie apsaugo kūną nuo šalto vandens ir ledo.
• Reikia iš lėto ropštis ant ledo pirmiausia plačiai ištiestomis rankomis ir krūtine, po to kojomis viena po kitos.
• Užlipus ant ledo būtina kuo plačiau paskirstyti savo kūno svorį, atsargiai nusiridenti kuo toliau nuo eketės, šliaužti į tą kranto pusę, iš kurios atėjote. Ant kojų galima stotis tik išlipus ant kranto.
• Išlipus ant kranto reikia kuo greičiau ieškotis pagalbos: bėgti prie žmonių, kurie galėtų jumis pasirūpinti – padėtų persirengti sausais drabužiais, sušilti, duotų išgerti arbatos, iškviestų pagalbą.

Patarimai, kaip elgtis pastebėjus įlūžusį ir skęstantį žmogų

Pirmiausia būtina įvertinti situaciją ir nerizikuoti savo gyvybe, tada imtis toliau išvardytų veiksmų.

• Nuraminti skęstantįjį sakant, kad jį matote ir skubate jam į pagalbą.
• Nedelsiant paskambinti bendruoju skubiosios pagalbos tarnybų telefono numeriu 112, trumpai ir aiškiai nupasakoti situaciją.
• Pasikviesti į pagalbą aplinkinius, pasiskirstyti pareigomis.
• Neduoti skęstančiajam rankos, nes galima įlūžti pačiam, nesiartinti prie eketės krašto arčiau kaip 10 m atstumu.
• Nuo kranto, liepto, tiltelio paduoti skęstančiajam šaką, slidę, slidžių lazdą ar panašų tvirtą daiktą, tvirtai į virvę surištus šalikus, drabužius, numesti plūduriuojantį daiktą (tam tinka netgi tuščias plastikinis butelis), į kurį nelaimėlis galėtų įsitverti ir ilgiau išsilaikyti vandens paviršiuje.
• Jeigu neįmanoma saugiai pasiekti įlūžusio asmens, negalima rizikuoti savo gyvybe, geriau raminti nukentėjusįjį ir pasirūpinti, kad kuo greičiau atvyktų gelbėjimo tarnybos.

Patarimai, kaip elgtis ištraukus nukentėjusįjį į krantą

• Jei žmogus yra be sąmonės, būtina patikrinti jo kvėpavimą ir pulsą. Jei jų nėra, reikia pradėti gaivinti nukentėjusįjį nelaukiant, kol atvyks gelbėtojai.
• Jei išgelbėtasis sąmoningas, reikia palydėti jį į šiltą patalpą, padėti persirengti sausais drabužiais, šiltai apkloti, duoti gerti šiltų saldžių gėrimų.
• Negalima nukentėjusiajam duoti gerti alkoholio, trinti odos.

Įsidėmėkite, kad ant užšalusio vandens telkinio niekada nėra visiškai saugu! Nežinomi ar nepastebimi aplinkos veiksniai gali tariamai saugų paviršių paversti pavojingu!

Būkite saugūs! Tegu žiemos pramogos teikia tik džiaugsmą!

Parengė Higienos instituto Sveikatos stiprinimo centro Visuomenės sveikatos stiprinimo skyriaus vyriausioji specialistė Liuda Ciesiūnienė, el. p. [email protected], mob.   + 370 658 86 750.

Informacijos šaltiniai:

Vandens telkiniai - Meteo.lt (ledo storis)

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo darbų statistika 2023 m.

Tėvams apie įvairaus amžiaus vaikų sužalojimų rūšis 

Šiemet atėjus kalendorinei žiemai, pradžiugino ir žiemiški orai – žemė pasidengė sniegu, vandens telkiniai – ledu. Gyventojai suskubo džiaugtis pasiilgtomis pramogomis – žiemos sportu, pasivaikščiojimu gamtoje. Tačiau žiema atneša ne tik džiaugsmų, bet ir rūpesčių. Slidūs tapo takai, šaligatviai, laiptai. Didelį pavojų kelia plikledis, jis ypač apsunkina judėjimą, kelia didelį traumų pavojų.

Paslydus dažniausiai patiriami rankų lūžiai – griūvant instinktyviai rankomis remiamasi į žemę, joms tenka visas kūno svoris, todėl dažniausia žiemą pasitaikanti trauma yra stipinkaulių lūžiai riešo srityje ir kitų rankos kaulų lūžiai. Kitos dažnos traumos – išnarintos čiurnos, raumenų, sąnarių raiščių patempimai, kaulų lūžiai, išnirimai, smegenų sutrenkimai. Žiemos sporto šakų entuziastai – slidininkai, snieglentininkai – patenka į didesnės rizikos patirti traumas asmenų grupę. Mėgstantieji kalnų slidinėjimą dažniausiai patiria galvos ir galūnių traumas.

Ypač atsargūs žiemos sezono metu turėtų būti vyresnio amžiaus žmonės, nes jų vestibiuliarinio aparato funkcija veikia nebe taip gerai, slystelėjus raumenys nespėja tinkamai sureaguoti. Vyresnio amžiaus žmones dažnai kamuoja osteoporozė, dėl sumažėjusio tankio kaulai lūžta lengviau,  todėl net neužsiimdami ekstremalia veikla, o paprasčiausiai išėję į kiemą jie gali paslysti, parkristi ir patirti sudėtingų traumų. Bet kokio lūžio gydymas gali būti sudėtingas ir prisidėti prie kitų ligų vystymosi. Griūvant ant šono rizikuojama patirti šlaunikaulio kaklo lūžį, kuris savaime nėra mirtina trauma, tačiau gyja labai ilgai, gali kilti sunkių komplikacijų.

Pavojingiausios yra galvos traumos, kai žmogus griūva atbulas visu ūgiu. Jei buvo sutrenkta galva, reikia stebėti, ar žmogus orientuojasi aplinkoje, ar neatsiranda mieguistumas, pykinimas, vėmimas, nes tai – smegenų sukrėtimo požymiai. Pastebėjus juos, būtina kreiptis į gydymo įstaigą.

Sumažinti traumų riziką padeda paprasčiausias atsargumas, todėl siūlome laikytis šių patarimų:

• Pabarstykite smėliu takelius prie namų, ypač laiptus!
• Rinkitės nors ir ilgesnį, bet saugesnį kelią, venkite didelio nuolydžio, nepabarstytų kelių ir laiptų. Kelionei skirkite daugiau laiko, kad nereikėtų skubėti.
• Eikite lėčiau, mažais žingsneliais, šiek tiek sulenkę kojas, lengvai palinkę į priekį, čiuoždami koją statykite visa pėda.
• Prisiminkite, kad krintant lijundrai net nuvalytas ir pabarstytas takas gali būti slidus!
• Nelaikykite rankų kišenėse, nes laisvos rankos padeda išlaikyti pusiausvyrą. Dėl to nešioti kuprinę yra saugiau už kitokią rankinę.
• Rinkitės patogią avalynę neslidžiu padu, atsisakykite aukštakulnių. Įsidėmėkite, kad batai su aulu padeda stabilizuoti čiurnos padėtį ir labiau apsaugo nuo galimų patempimų, išnirimų.
• Jei naudojatės lazda ar ramentais, užmaukite ant jų specialų antgalį.
• Ypač atsargiai lipkite laiptais, tvirtai laikykitės laiptų turėklų.
• Stebėkite kliūtis, neneškite ant rankų vaikų.
• Pajutę, kad griūvate, stenkitės pritūpti, kad kuo mažesne jėga atsitrenktumėte į žemę.
• Venkite vaikščioti tamsiu paros metu, neapšviestomis vietomis.
• Labai gerai nusivalykite batų padus prieš įeidami į patalpas, nes tirpstantis sniegas sudaro slidų sluoksnį.
• Padėkite neįgaliems, seniems, vienišiems žmonėms pasirūpinti maisto produktais ir būtiniausiomis prekėmis, jei lauke yra pavojinga judėti.

Būkite saugūs ir sveiki!

Parengė Higienos instituto Sveikatos stiprinimo centro Visuomenės sveikatos stiprinimo skyriaus vyriausioji specialistė Liuda Ciesiūnienė, el. p. [email protected], mob.   + 370 658 86 750.

Atėjus šaltajam metų laikotarpiui, ilgėja ir tamsioji paros dalis. Pasibaigus darbo dienai ar užsiėmimams švietimo įstaigose, namus pasiekti dažniausiai tenka tamsoje. Prastėjančios oro sąlygos – lietus, sniegas, rūkas – dar labiau pablogina matomumą ir apsunkina eismo sąlygas. Ypatinga grėsmė kyla pėstiesiems ir dviratininkams, kuriuos neapšviestose ar menkai apšviestose gatvėse ir keliuose vairuotojams pastebėti tampa sunku.

2022 m. Lietuvoje kelių eismo įvykiuose žuvo 31 pėsčiasis, iš jų 19 – tamsiuoju paros metu, ir 5 dviratininkai, iš jų 3 – tamsiuoju paros metu. Per 10 šių metų mėnesių žuvo 21 pėsčiasis, 12 – tamsiuoju paros metu.

Tamsoje būti matomam yra gyvybiškai svarbu! Atšvaitas tamsoje nematomus paverčia matomais. Atšvaitų būtinybė ypač išauga ten, kur nėra pėstiesiems ir dviratininkams pritaikytos infrastruktūros – šaligatvių ar dviračių takų, tinkamo apšvietimo tamsiuoju paros metu. Daugiausia nesaugių vietų pasitaiko užmiestyje, bet jų esama ir mieste – blogai apšviestų, šviesoforais nereguliuojamų pėsčiųjų perėjų ir t. t.

Pėstiesiems, ypač nevairuojantiems transporto priemonės, nėra paprasta suvokti, kad jie yra nematomi kitiems eismo dalyviams. Esant blogam matomumui, neapšviestu keliu einančius žmones vairuotojai dažniausiai pastebi tik transporto priemonei visai priartėjus prie jų, todėl kyla didelė grėsmė pėsčiojo sveikatai ir gyvybei. Ypatingas pavojus pėstiesiems kyla transporto priemonėms prasilenkiant kelyje, kai vairuotojai, trumpam apakinti žibintų šviesų, gali nepastebėti pėsčiųjų ar dviratininkų. Atšvaitą dėvintis pėsčiasis pastebimas maždaug iš tris kartus didesnio atstumo už einantįjį be atšvaito. Važiuojant įjungtomis artimosiomis transporto priemonės žibintų šviesomis, žmogus be atšvaito matomas tik 30–50 metrų atstumu, o su atšvaitu – 100 metrų atstumu. Važiuojant su tolimosiomis šviesomis, žmogus su atšvaitu pastebimas jau iš 300 metrų atstumo, o be atšvaito – 150 metrų. Labiausiai pažeidžiami eismo dalyviai privalo saugoti save ir kitus – dėvėti atšvaitus, naudoti kitas šviesą atspindinčias priemones. Tai padeda vairuotojui spėti sureaguoti, sulėtinti važiavimo greitį, saugiai prasilenkti su pėsčiuoju (dviratininku, vadeliotoju), esant būtinumui – sustoti.

Kelių eismo taisyklėse numatyta atšvaitų dėvėjimo tvarka šviesiuoju ir tamsiuoju paros metu.

• Pėstieji, judėdami neapšviestu kelkraščiu arba važiuojamosios dalies pakraščiu arba ten stovėdami tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, privalo turėti šviečiantį kitiems eismo dalyviams matomą žibintą arba vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba būti prie drabužių prisisegę kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaitą. Traukiamas (stumiamas) platesnis kaip 1 m vežimėlis turi būti su atšvaitais: kairėje vežimėlio pusėje iš priekio – baltu, o iš galo – raudonu.
• Rekomenduojama, kad tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui pėstieji, eidami (judėdami) į kitą važiuojamosios dalies pusę, neštųsi šviečiantį kitiems eismo dalyviams matomą žibintą arba vilkėtų ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais, arba būtų prie drabužių prisisegę kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaitą.
• Organizuotai pėsčiųjų grupei eiti važiuojamąja dalimi leidžiama kolona ne daugiau kaip 4 eilėmis kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto ir tik transporto priemonių judėjimo kryptimi. Kolonos priekyje ir gale iš kairės pusės turi eiti lydintys asmenys, vilkintys ryškiaspalves liemenes su šviesą atspindinčiais elementais. Tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui organizuotai pėsčiųjų grupei eiti važiuojamąja dalimi draudžiama.
• Organizuotą pėsčiųjų grupę, kurią sudaro vaikai iki 16 metų, lydimą ne mažiau kaip 2 lydinčių asmenų, vesti leidžiama tik šaligatviu, pėsčiųjų taku arba pėsčiųjų ir dviračių taku (pėstiesiems skirta puse), o ten, kur jų nėra, – ir kelkraščiu, bet tik šviesiuoju paros metu, kai matomumas geras, ne daugiau kaip 2 eilėmis prieš transporto priemonių judėjimo kryptį (kai tai saugu). Lydintys asmenys turi eiti kolonos priekyje ir gale ir vilkėti ryškiaspalves liemenes su šviesą atspindinčiais elementais. Rekomenduojama ryškiaspalves liemenes su šviesą atspindinčiais elementais vilkėti visiems kelkraščiu einantiems organizuotos grupės vaikams.
• Dviračio gale turi būti raudonas šviesos atšvaitas arba raudonos šviesos žibintas, iš abiejų šonų – oranžiniai šviesos atšvaitai, pritvirtinti prie ratų stipinų. Važiuodamas važiuojamąja dalimi, dviračio vairuotojas privalo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o gale – raudonos šviesos žibintas. Važiuojant keliu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o dviračio gale – raudonos šviesos žibintas, dviračio vairuotojas privalo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais. Tamsiuoju paros metu reikalinga ir liemenė, ir žibintai! Jei gamintojo nustatytas paspirtuko greičio apribojimas iki 25 km/val. ir galingumas neviršija 1 kw, jo vairuotojui galioja tie patys reikalavimai kaip ir dviratininkams.
• Vadeliojamų vežimo ar rogių priekyje turi būti balti, iš šonų – oranžiniai, gale – raudoni šviesos atšvaitai, pritvirtinti gerai matomose vietose ir pažymintys kraštinius vežimo ar rogių gabaritus. Vadeliojant, varant gyvulius ar paukščius keliais tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, kairėje vežimo, rogių, gyvulių ar paukščių voros pusėje turi degti žibintai: priekyje baltos, o gale raudonos šviesos. Jeigu nurodytų žibintų pritvirtinti negalima, juos kairėje gyvulių ar paukščių pusėje turi nešti varovai. Tamsiuoju paros metu ar esant blogam matomumui, vadeliotojas, gyvulių ar paukščių varovas, raitelis privalo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais.
• Neįgaliųjų vežimėliais neįgaliesiems leidžiama važiuoti dešiniuoju važiuojamosios dalies pakraščiu. Važiuojant tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, neįgaliųjų vežimėlis turi būti su atšvaitais: kairėje neįgaliųjų vežimėlio pusėje iš priekio – baltu, o iš galo – raudonu.
• Mokyklinio autobuso ar transporto priemonės su vaikų vežimo skiriamaisiais ženklais vairuotojas ar vaikus lydintis asmuo privalo būdamas kelyje vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais.

Atšvaitus rekomenduojama dėvėti ir automobilių vairuotojams, nes išlipę iš automobilio jie taip pat tampa labai pažeidžiami.

Ypatingą dėmesį reikėtų skirti vaikų ir vyresnio amžiaus bei neįgalių eismo dalyvių saugai – ir vieniems, ir kitiems iš jų kyla didesnis pavojus gatvėje. Vaikai yra sunkiau pastebimi tarp transporto priemonių, judresni, labiau išsiblaškę nei suaugusieji, nesugeba tinkamai įvertinti situacijos ir priimti teisingų sprendimų. Dėl šios priežasties jiems didesnis pavojus kyla ne tik gatvėje, bet ir kiemuose, automobilių stovėjimo aikštelėse, kur automobiliai, nors ir judėdami nedideliu greičiu, kliudę vaiką gali jį sužaloti. Rinkitės vaikams skirtus drabužius, avalynę, kuprines su šviesą atspindinčios medžiagos detalėmis, aprūpinkite vaikus atšvaitais, išmokykite taisyklingai juos dėvėti. Vyresnio amžiaus, neįgalūs asmenys sunkiau juda, jų reakcija yra lėtesnė, todėl jiems sunkiau išvengti pavojaus. Suaugusiųjų drabužiuose ir avalynėje rečiau naudojamos šviesą atspindinčios medžiagos. Padėkite vyresniems ar neįgaliems šeimos nariams, vienišiems žmonėms pasirūpinti atšvaitais, pagelbėkite juos tinkamai pritvirtinti.

Labai svarbu taisyklingai dėvėti atšvaitą.

• Prisiminkite! Atšvaitas efektyvus ir naudingas tada, kai jį gerai apšviečia transporto priemonių žibintai, nes jis pats nešviečia, o tik atspindi šviesą!
• Atšvaitą prie drabužių reikia pritvirtinti taip, kad jo neuždengtų kiti daiktai, jis būtų gerai matomas kitiems eismo dalyviams iš visų pusių.
• Pakabinamą atšvaitą, pervertą virvele ar grandinėle, reikia prisegti prie drabužių (pvz., kišenės) dešinėje pusėje taip, kad jis švytuotų žmogaus kelių aukštyje.
• Atšvaitines juosteles reikia pritvirtinti ant drabužių rankovės (truputį aukščiau riešo) ar kojos blauzdos srityje, dviratininkams – ant kojos.
• Atšvaito paviršiaus plotas turi būti pakankamai didelis, kad transporto priemonės žibintų šviesos galėtų jį apšviesti.
• Jei atšvaitai prisegami prie rankinių ar kuprinių, reikėtų atkreipti dėmesį, kad jie būtų gerai matomi, neuždengti ranka ar kitais daiktais.
• Neturintys atšvaito pėstieji privalo neštis šviečiantį žibintą ar vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais.

Atšvaito dėvėjimas yra tik minimalus reikalavimas siekiant apsaugoti labiausiai pažeidžiamus eismo dalyvius tamsiuoju paros metu. Esant sudėtingoms eismo sąlygoms, kai yra tamsu, lyja, nuo kelio dangos atsispindi daug šviesos šaltinių, dėvimas vienas nedidelis atšvaitas gali susilieti su kitais atspindžiais ir vairuotojui gali būti sunku identifikuoti mažą švieselę kaip žmogų, todėl patartina dėvėti daugiau atšvaitų. Atšvaitų pasirinkimas yra labai platus – pakabinami, juostiniai, kutų formos atšvaitai, vaikiški šviesą atspindintys žaisliukai, įvairūs stilingi meniški pakabukai ir t .t. Atšvaitas gali tapti stilingu priedu, tačiau reikėtų rinktis sertifikuotą atšvaitą. Ant atšvaito pakuotės turi būti nurodytas prekės pavadinimas „atšvaitas“, informacija apie gamintoją ir ženklinimas CE EN 13356.

Renkantis drabužius ir avalynę, patartina įsigyti tokius, kurie jau turi šviesą atspindinčių elementų. Vaikščiodami ar bėgiodami tamsiuoju paros metu dėvėkite drabužius su šviesą atspindinčiomis juostelėmis priekyje, gale ir šonuose, avėkite šviesą atspindinčius sportinius batelius ir t. t. Kuo labiau atspindėsite žmogaus siluetą, tuo greičiau vairuotojai jus pastebės ir būsite saugesni. Parduotuvėse gausu įvairių šviesą atspindinčių audinių, siūlų, siuvinių apdailos detalių, kuriuos galima panaudoti drabužius, rankines ar papuošalus gaminantis namuose. Galima įsigyti net šviesą atspindinčių, dienos šviesoje nematomų purškiamų atšvaitų, kuriais galima žymėti įvairius paviršius – drabužius, avalynę, kuprines, dviračius, paspirtukus, šalmus, vaikiškus vežimėlius ir t. t. Tamsiuoju paros metu rekomenduojama rinktis kuo šviesesnių ir ryškesnių spalvų drabužius, kurie savaime yra geriau pastebimi eisme.

Tamsiuoju paros metu nepamirškite pasirūpinti ir augintiniais. Vedžiodami lauke, užsekite jiems šviečiantį ar šviesą atspindintį antkaklį ar kitą šviesą atspindinčią detalę.

Būkite saugūs ir matomi!

Parengė Higienos instituto Sveikatos stiprinimo centro Visuomenės sveikatos stiprinimo skyriaus vyriausioji specialistė Liuda Ciesiūnienė, el. p. [email protected], mob.

 +370 658 86 750.

Negyvų mechaninių jėgų poveikio sužalojimų grupė apima traumas, patirtas dėl mestų ir krintančių objektų smūgių, atsitrenkimų į sportinį inventorių ar smūgių juo, patekimo, sutraiškymo, suspaudimo tarp objektų, sąlyčio su aštriais daiktais, motoriniais įrankiais ir namų apyvokos mechanizmais, žemės ūkio mechanizmais, šaunamaisiais ginklais; fejerverkų, padangų, vamzdžių ar žarnų su slėgiu ir kitų priemonių sprogimų, triukšmo ar vibracijos sukeltus sužalojimus; taip pat svetimkūnius, patekusius į vidų per odą ar natūralias kūno angas.

Vaikai dėl šios priežasties nukenčia žymiai dažniau nei suaugusieji (1 pav.). Tai lemia vaikų fizinės ir psichinės savybės, žinių stoka, nepriežiūra, nesaugi aplinka.

1 pav. Negyvų mechaninių jėgų poveikio sužalojimų skaičius penkmetinėse amžiaus grupėse 2022 m. Lietuvoje

Negyvų mechaninių jėgų poveikis yra antra pagal dažnumą vaikų traumų priežastis (2 pav.).

2 pav. Vaikų gydytų dėl netyčinių sužalojimų struktūra pagal sužalojimo aplinkybę 2022 m. Lietuvoje

2022 m. negyvų mechaninių jėgų poveikio sužalojimus ambulatoriškai gydėsi 25 355 vaikai, stacionare – 774. Vaikai patiria įvairių galvos, rankų ir kojų sužalojimų (3 pav.).

 3 pav. Vaikų netyčinių sužalojimų dėl negyvų mechaninių jėgų poveikio struktūra pagal klinikinę traumą 2022 m. Lietuvoje.

Vaikai iki 4 metų amžiaus dažniausiai patiria sužalojimų dėl suspaudimo patekus tarp objektų. 5–9 metų amžiaus vaikų sužalojimų dažniau įvyksta dėl aštrių stiklų ir kitų objektų, taip pat sporto inventoriaus. Vyresniame amžiuje daugėja mokymosi įstaigose ir sportuojant patiriamų traumų.

NEGYVŲ MECHANINIŲ JĖGŲ POVEIKIO PREVENCIJA

Sąlyčio su aštriais daiktais prevencija

• Peilius, šakutes, žirkles ir kitus aštrius įrankius laikykite stalčiuje su apsauginiu užraktu.
• Jei skusdamiesi naudojate skustuvą, laikykite jį užrakintoje spintelėje vonios kambaryje. Papildomus peiliukus laikykite saugioje vietoje.
• Stiklinius daiktus, pavyzdžiui, stiklines ir dubenėlius, laikykite aukštai, vaikams nepasiekiamoje vietoje.
• Stiklo ir metalo šiukšles laikykite saugiai, vaikams nepasiekiamoje vietoje.
• Vaikams maitinti naudokite nedūžtančius indus.
• Vietose, kur yra didesnė galimybė atsitrenkti, pavyzdžiui, pertvaroms, naudokite saugų stiklą, kuriam sudužus nesusidaro aštrių šukių.

• Prietaisų su aštriais peiliukais (pavyzdžiui, maišytuvų ar virtuvinių kombainų) nepalikite įjungtų į elektros srovę, patartina juos laikyti užrakintus arba vaikams nepasiekiamoje vietoje.
• Neleiskite mažiems vaikams iškrauti indaplovių.
• Įsitikinkite, kad veidrodžiai gerai pritvirtinti prie sienos.
• Įsitikinkite, kad sūpynės ir lauko žaidimų įranga yra be rūdžių, drožlių ir aštrių kraštų.
• Jei turite popieriaus smulkintuvą, laikykite jį mažiems vaikams nepasiekiamoje vietoje.

Krintančių daiktų sukeltų sužalojimų prevencija

• Rinkitės žaislų dėžes be dangčių, kad vaikui nekiltų pavojus būti prispaustam.
• Futbolo ar rankinio vartai turi būti montuojami ir naudojami pagal gamintojo instrukciją, gerai įtvirtinti, kad neapvirstų. Nenaudojamus vartus būtina laikyti saugiai.
• Naudokite saugos priemones – durų stabdžius, fiksatorius, stalčių ir spintelių užraktus.
• Kad vaikai, užlipę ant atidarytų stalčių neužsiverstų baldo ant savęs ir nebūtų prispausti, nestabilius baldus ar baldus su stalčiais rekomenduojama pritvirtinti prie sienos.
• Nestatykite sunkių daiktų (pavyzdžiui, televizoriaus) ant tam neskirtų baldų.
• Venkite atvirų lentynų arba nelaikykite jose sunkių daiktų, kol namuose yra mažų vaikų.
• Nepalikite nukarusių prietaisų laidų, kuriuos sugriebę mažamečiai galėtų užsimesti ant savęs sunkius daiktus; nenaudokite staltiesių, kurias būtų galima lengvai nutraukti su ant jų esančiais daiktais.

Įstrigimo ir smūgių prevencija

• Nepalikite vaikų vežimėlyje ar maitinimo kėdutėje be priežiūros – jie gali išslysti ir įstrigti.
• Suaugusiųjų lova nėra saugi kūdikiams! Jie gali įstrigti tarp čiužinių ar sienos ir čiužinio ir būti suspausti.
• Neleiskite vieniems mažamečiams naudotis eskalatoriumi, liftu.
• Prižiūrėkite žaidimų aikštelėje žaidžiančius mažamečius. Pasidomėkite, ar žaidimų aikštelė įrengta pagal saugumo reikalavimus, kokio amžiaus ir ūgio vaikams ji skirta. Atkreipkite dėmesį, ar visi įrengimai tvarkingi, nepažeisti, nesulūžę, ar nesugadinta speciali minkšta danga.
• Parinkite žaidimų aikštelėse žaidžiantiems vaikams tinkamą aprangą. Svarbu, kad drabužiai neturėtų virvelių, juostelių ar kitų kabančių detalių, kurias galėtų įtraukti judanti įranga.
• Neleiskite vaikams bėgioti šalia sūpynių, karuselių, kai kiti vaikai supasi.
• Neleiskite vaikų vienų į garažą, nes jame paprastai būna įvairių pavojingų daiktų ir įrengimų. Vienas jų – automatiniai garažo vartai. Vartų valdymo įtaisai privalo būti įrengti vaikams nepasiekiamoje vietoje. Neleiskite vaikams valdyti vartų mygtukų arba radijo ryšio valdiklių. Kol vartai juda, neleiskite vaikams pro juos eiti. Drauskite žaisti arti vartų! Greta apšviestų sieninių mygtukų turi būti pritvirtintas įspėjamasis ženklas apie įstrigimo pavojų ir vaikų apsaugą.

Sužalojimų kaimo sodybose prevencija

Rūpinantis negyvų mechaninių jėgų poveikio sukeltų traumų prevencija, labai svarbu atkreipti dėmesį į pavojus, kylančius vaikams, gyvenantiems ar atostogaujantiems kaimo sodybose, ypač tose, kuriose vyksta žemės ūkio darbai, naudojama stambi žemės ūkio technika ir agregatai – traktoriai, kombainai, žemės ūkio produkcijos sandėliavimo, džiovinimo, transportavimo įranga ir kt.

Kiekvienas, sėdantis prie kombaino ar traktoriaus vairo, turėtų žinoti, kad tai didesnio pavojingumo mašina. Negalima patikėti jos asmenims, kurie neapmokyti ir neįgalioti ją valdyti; negalima palikti įrenginio su veikiančiu varikliu ir užvedimo rakteliu spynelėje.

Naudojant įrenginius būtina laikytis gamintojų instrukcijose pateiktų tinkamo įrenginių naudojimo bei priežiūros rekomendacijų ir saugos reikalavimų.

Ypač atidžiai parengti darbui reikėtų jaunus asmenis – neturėdami patirties bei darbų saugos žinių, nemokėdami tinkamai įvertinti darbo keliamos rizikos, jie nukenčia dažniausiai: nuskęsta atlikdami grūdų džiovinimo, sandėliavimo, transportavimo darbus, būna sužalojami veikiančių įrenginių. Reikia užtikrinti, kad pašaliniai asmenys, ypač nepilnamečiai, negalėtų patekti į pavojingas vietas, prieiti prie įrenginių.

Keletas patarimų dėl saugaus žemės ūkio technikos ir agregatų naudojimo. Baigę darbą:

• nepalikite užvedimo raktų spynelėje;
• užrakinkite kabiną;
• palikite valdiklius neutralioje padėtyje;
• nuleiskite prikabinamus agregatus ant žemės;
• įjunkite stovėjimo stabdį arba užblokuokite ratus.

Kitiems asmenims, atvykusiems į sodybą su žemės ūkio technika, turi būti pateiktos aiškios nuorodos, kur galima statyti techniką, pakrauti ar iškrauti krovinius.

Žemės ūkio sodybose ir sodybose, skirtose poilsiui, dažnai apstu ir smulkesnės technikos, kuri gali kelti pavojų mažamečiams ir netinkamai ją naudojantiems asmenims. Tai įvairaus tipo žoliapjovės, krūmapjovės, medžių pjovimo ir genėjimo įranga ir kt. Sodyboje pavojų gali kelti net ir paprastesni įrankiai. Net čiuožinėjimas nuo šieno kupetos gali baigtis nelaime – pakanka, kad kas nors neapdairiai paliktų joje aštrių įrankių, šakes, dalgį. Visa pavojinga technika ir tokie įrankiai kaip šakės, grėbliai, dalgiai, kirviai, kauptukai, kastuvai po naudojimo turėtų būti surinkti ir sudėti į saugią, jiems skirtą vietą užrakinamame sandėlyje. Negalima leisti mažamečiams naudotis šia įranga bei pavojų keliančiais įrankiais ir būti ten, kur naudojama pavojinga įranga.

Būtinai perspėkite artimuosius, kurių sodyboje laiką leis vaikai, kad pasirūpintų saugia aplinka!

Sporto traumų prevencija

• Sportuojantys vaikai turi dėvėti tinkamą aprangą ir avalynę.
• Paraginkite vaikus prieš sportuojant nusisegti laikrodžius, auskarus, nusimauti žiedus ir kitus daiktus, kurie gali kelti pavojų sau ir kitiems, išimti pašalinius daiktus iš kišenių.
• Naudokite tik techniškai tvarkingą ir saugos reikalavimus atitinkantį sporto inventorių. Užsiėmimų vietoje turi būti tik tas sporto inventorius, kuris naudojamas užsiėmimo metu, kita įranga ir įrankiai turi būti saugomi tam skirtoje vietoje. Nepalikite sporto inventoriaus be priežiūros!
• Neleiskite vaikams mėtyti sporto įrankių vieniems, neprižiūrimiems trenerio ar mokytojo. Mesti sporto įrankį galima tik gavus mokytojo leidimą, nemetantys mokiniai turi stovėti atokiau nuo metančiojo, metant būtina įsitikinti, ar metimo zonoje niekas nestovi. Įrankius, skirtus mėtyti, reikia nušluostyti prieš kiekvieną metimą.
• Smėlis šokinėjimo duobėje turi būti drėgnas, gerai supurentas, jo paviršius turi būti lygus. Būtinai patikrinkite, ar smėlyje nėra jokių pašalinių daiktų, akmenų. Smėliui purenti skirtus įrankius neškite nukreiptus pavojingomis dalimis į apačią. Laikykite juos atokiau nuo šokinėjimo duobės, grėblius – dantimis į žemę.

Saugus fejerverkų naudojimas

• Pirkite tik sertifikuotus pirotechnikos produktus.
• Fejerverkus leiskite atokiau nuo namų, ant lygių, plokščių paviršių. Fejerverkai turėtų būti pritvirtinti, kad nenuvirstų, šalia neturėtų būti degių medžiagų.
• Fejerverkus leiskite saugiu atstumu nuo žiūrovų.
• Kai leidžiami fejerverkai, stebėkite vaikus ir būkite arti jų. Geriausia, kad vaikai fejerverkus stebėtų iš namų, nes yra didelis ne tik nudegimo, sužalojimo, bet ir klausos pažeidimo pavojus!
• Neleiskite vaikams žaisti su fejerverkais, jų uždegti.
• Nelaikykite fejerverkų kišenėje.
• Niekada negrįžkite prie fejerverko, jei jis neužgeso.
• Niekada nemeskite net ir panaudoto fejerverko į laužą.
• Nepalikite panaudotų fejerverkų, surinkite juos ir išmeskite į tam skirtą vietą.
• Atminkite, kad daugumoje vakarėlių, kuriuose leidžiami fejerverkai, būna vartojamas alkoholis, todėl fejerverkus leisti patikėkite tik alkoholio nevartojančiam žmogui.

Didelį pavojų mažamečiams kelia namie laikomi medžioklei ar savigynai skirti šaunamieji ginklai arba pareigūnų tarnybiniai ginklai. Ginklai, šaudmenys, ginklų priedėliai turi būti laikomi taip, kad jais negalėtų pasinaudoti pašaliniai asmenys. Jie turi būti saugomi specialiai įrengtame užrakinamame seife, prie pastato konstrukcijų pritvirtintame nejudamai (rekomenduojama taip, kad atsižvelgiant į pastato konstrukciją metalinės spintos (seifo) demontavimas būtų neįmanomas jos neatidarius). Seifo vieta turi būti suderinta su apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu.

Svetimkūnių pavojus!

Kartais daiktas, sužalojęs žmogų, lieka organizmo audiniuose ar gyvybiškai svarbiuose organuose arba patenka į natūralias kūno angas. Tokie daiktai vadinami svetimkūniais. Svetimkūniai dirgina, sukelia skausmą, pažeidimo metu į audinius patenka infekcija, pažeidžiamas audinio, organo vientisumas, funkcija. Kartais, sutrikus gyvybiškai svarbaus organo funkcijai, nukentėjusysis gali mirti arba likti neįgalus.

Jei sužalojimas sunkesnis, svetimkūnį iš žaizdos ir natūralių kūno angų gali pašalinti tik medikas, turintis tinkamus instrumentus.

Svetimkūnis nosyje ar ausyje

Mažylio žaisluose neturi būti smulkių atskiriamų detalių, kurios galėtų kelti pavojų. Vaikai gali įsikišti į nosį ar ausį pupelių, žirnių, sagų, rutulėlių ir kitų daiktų, todėl reikia saugoti, kad vaiko aplinkoje neatsirastų tokių objektų, stebėti jį žaidžiantį. Ypač reikia prižiūrėti 1–3 metų mažylius. Smulkūs daiktai gali ne tik užstrigti natūraliose kūno angose, bet ir kelti užspringimo pavojų.

Svetimkūnį nosytėje pastebėti sunku, kol pats vaikas neprisipažįsta. Pirmiausia svetimkūnis sudirgina nosį ir sukelia čiaudulį. Čiauduliui nurimus, vaikas gali svetimkūnį pamiršti. Tik po kelių dienų atsiranda aštraus kvapo tirštos žalsvos arba gelsvos gleivės, nosis patinsta. Jeigu gleivės teka tik iš vienos šnervės, galima įtarti svetimkūnį. Įkvepiant šie daiktai iš nosies gali patekti į gerklas, ir vaikas gali pradėti dusti. Pastebėti svetimkūnį ausyje dar sunkiau – gali nebūti jokių požymių, gali skaudėti ausytę, iš jos gali bėgti tirštos arba kraujingos išskyros.

Svetimkūnis stemplėje

Stemplėje užstringa apie šeši procentai per burną patekusių svetimkūnių. Kartais jie atsiduria skrandyje nepalikdami pėdsakų stemplėje, kartais nuslenka į skrandį sukeldami paviršinį stemplės gleivinės sužalojimą, o kartais gali įstrigti stemplėje. Spaudimas stemplėje neleidžia nuryti ir sukelia aštrų krūtinės skausmą. Siekiant nustatyti, ar nėra stemplės sužalojimo, atliekamas rentgeno tyrimas. Svetimkūnio stemplėje prevencija panaši kaip springimo – vaikui neturi būti prieinami smulkūs daiktai, kuriuos jis gali praryti (stiklo rutuliukai, monetos, sąvaržėlės, baterijos ir pan.), maistas turi būti lengvai sukramtomas, neapvalios formos, nesprangus.

Svetimkūnis akyje

Dažniausi svetimkūniai akyse – tai įvairios kilmės dulkės, blakstienos, žvyras, metalo drožlės, vabzdžiai, cheminės medžiagos. Svetimkūniai dažniausiai prilimpa prie akių gleivinės, kartais – vidinės voko dalies krašto. Patekusios medžiagos sukelia aštrų, mirksint sustiprėjantį skausmą, niežulį ir ašarojimą. Akys parausta, jas dirgina stipri šviesa, sutrinka rega, akyje būna matomas ar nematomas svetimkūnis.

Svetimkūnis mergaitės makštyje taip pat nepastebimas. Įtarti galima tik tuomet, kai pradeda tekėti kraujingos arba blogo kvapo išskyros. Vaikai dažnai yra linkę liesti savo lyties organus ir nesuvokdami pavojaus įsikiša į juos įvairių daiktų. Būtina stebėti vaikus, ypač sergančius psichikos ligomis. Pavojus kyla ypač tada, kai vaikas yra nuogas.

Svetimkūnis po oda

Neretai susižeidus pro odą į minkštuosius audinius patenka įvairių svetimkūnių: medžio atplaišų, stiklo šukių (ypač vasarą paplūdimyje ar vandenyje), adatų, smulkių vinių, stambesnių akmenėlių, metalo drožlių, žvejybos kabliukų. Esant svetimkūniui po oda, jaučiamas skausmas, dūrimas.

Siekiant išvengti negyvų mechaninių jėgų poveikio sukeltų sužalojimų vaikams, kaip ir kitų sužalojimų, ypač svarbi yra suaugusiųjų priežiūra ir saugios aplinkos sukūrimas. Taip pat būtina vaikams nustatyti saugaus elgesio taisykles ir jas nuolat priminti.

PIRMOJI PAGALBA SUSIŽALOJUS

Skambinkite telefonu 112, jeigu pasireiškia bent vienas iš šių simptomų:

• įtariate, kad vaikui gali būti rimtai pažeistas kaklas, galva, nugara, dubens kaulai ar galūnės;
• vaikas yra ar buvo praradęs sąmonę;
• vaikui sunku kvėpuoti;
• vaikas nekvėpuoja (jei mokate, atlikite dirbtinį kvėpavimą ir krūtinės paspaudimus);

vaikui pasireiškia traukuliai.

Jei vaikas nevemia ir nepasireiškia nė vienas iš minėtų simptomų, apžiūrėkite vaiką, ar nėra matomų sužalojimų. Ant sumušimų uždėkite šaltą kompresą ar į audinį įvynioto ledo. Leiskite vaikui pailsėti tiek laiko, kiek jis nori. Patariama artimiausias 24 val. jį stebėti, ar neatsiranda neįprastų simptomų ar elgesio sutrikimų, kai vaikas:

• tampa labai mieguistas, jam sunku pabusti;
• labai lengvai susierzina ir nuliūsta;
• ilgai ir nepertraukiamai verkia, yra neramus, blogai miega;
• žindomas nenoriai ima krūtį;
• skundžiasi galvos, kaklo ar nugaros skausmu;
• skundžiasi kitų kūno dalių didėjančiu skausmu;
• negali normaliai paeiti;
• ima prasčiau matyti.

Jei yra sumušta galva, vaiko negalima raminti jį sūpuojant, siūlant atsigerti ar pan.

Nerekomenduojama duoti vaikui vaistų, kol jo neapžiūrėjo asmens sveikatos priežiūros specialistas.

Jei vaikas susižeidžia, žaizdą būtina pirmiau nuvalyti, tik tada dėti šaltą kompresą. Žaizdas rekomenduojama plauti švariu tekančiu vandeniu. Nors įsipjovimai yra dažna vaikų trauma, dažniausiai jie yra nesunkiai gydomi namuose. Į gydytojus rekomenduojama kreiptis, jei žaizda yra didesnė nei 1 cm ilgio, dantytais kraštais, nešvari, sunkiai gyja ar kyla infekcija.

Vaikui įsipjovus kvieskite greitąją pagalbą, jei:

• žaizda labai smarkiai kraujuoja, yra gili;
• žaizdos kraštai žiojėja;
• negalite sustabdyti kraujavimo per 10 min., nors užspaudėte žaizdą;
• daiktas, kuriuo vaikas įsipjovė, vis dar yra žaizdoje;
• pjūvis pažeidė akis, nosį ar ausis.

Jei sužalojimo metu vaikas išsimušė ar išjudino dantį:

• jei dantys yra pieniniai – uždėkite švarią marlę kraujavimo vietoje ir kreipkitės į odontologą;
• jei dantys nuolatiniai ir yra išmušti, laikykite dantį už jo vainiko, o ne šaknies (ne už dalies, kuri turi būti dantenoje). Jei dantis yra nešvarus, jį švelniai nuskalaukite, nevalydami ir neliesdami šaknies. Nenaudokite jokių valiklių, tik šaltą tekantį vandenį arba pieną. Įdėkite dantį į kiaušinio baltymą, pieną, fiziologinį tirpalą ar vandenį ir skubiai vykite kartu su vaiku pas odontologą. Jei dantis nulaužtas, jo dalis taip pat transportuokite piene. Norėdami sustabdyti kraujavimą, naudokite švarią marlę arba vatos lapelį – liepkite vaikui jį sukąsti dantų netekimo vietoje.

Jei įtariate, kad vaikui lūžo kaulai, reikėtų pažeistą vietą imobilizuoti ir jos nejudinti. Tą galima padaryti padėjus pagalvę po sužeista vieta arba aprišus audiniu sužeistą vietą taip, kad ši nejudėtų. Tai padės sumažinti skausmą, išvengti nereikalingų judesių ir galimų didesnių pažeidimų. Nedelsdami kreipkitės į medicinos įstaigą.

Jei pastebėjote svetimkūnį nosyje:

• nukentėjusįjį nuraminkite;
• tuščią nukentėjusiojo šnervę užspauskite pirštu;
• paraginkite nukentėjusįjį pasistengti iššnypšti svetimkūnį.

Jeigu taip svetimkūnio pašalinti nepavyksta, nukentėjusiajam liepkite kvėpuoti tiktai pro burną ir tuojau pat vežkite jį į gydymo įstaigą.

Jei pastebėjote svetimkūnį ausyje:

• nukentėjusįjį nuraminkite;
• pabandykite pašalinti svetimkūnį: švelniai įpilkite į ausį drungno vandens ir pabandykite išplauti svetimkūnį. Vabzdžius galima šalinti lašinant į ausį aliejų, smėlį – plaunant ausį vandenilio peroksidu, žirnius ir pupeles – lašinant gliceriną.

Jokiu būdu negalima svetimkūnio krapštyti, bandyti pašalinti iš ausies segtukais, adatomis, degtukais, nes galima pažeisti ausies būgnelį!

Jei paprastai pašalinti svetimkūnio nepavyksta, reikia vykti į gydymo įstaigą.

Jei svetimkūnis (dulkės, blakstienos, žvyras, vabzdžiai) pateko į akį, jį dažniausiai lengva pašalinti. Pirmoji pagalba:

• nukentėjusįjį nuraminkite, neleiskite trinti akies;
• bandykite svetimkūnį pašalinti. Pirmiausia apžiūrėkite apatinio voko gleivinę: nukentėjusiojo paprašykite žiūrėti į viršų ir atitraukite voką žemyn, matomą svetimkūnį pašalinkite audinio kampučiu. Po to apžiūrėkite viršutinio voko gleivinę: paprašykite nukentėjusiojo žiūrėti žemyn, pirštais suimkite voką už blakstienų, patraukite žemyn ir, prispaudę pieštuką, šaukštelio kotą ar kitą panašų daiktą ties voko viduriu, išverskite voką gleivine į viršų. Svetimkūnį išimkite audinio kampučiu, braukdami į vidinį akies kampą. Akį pasukus aukštyn, vokas pats grįžta į buvusią padėtį. Šalinti svetimkūnius taip pat galima plaunant akį vandens čiurkšle iš indo, pavyzdžiui, vatos ar marlės gumulėliu, pilant vandenį iš arbatinuko. Vandens čiurkšlę reikia nukreipti nuo išorinio akies kampo (nuo smilkinio) į vidinį kampą (nosies link).

Dėmesio! Plauti tekančiu vandeniu galima tik tais atvejais, kai akis pridulkėjo, į ją pateko smėlio, žemių. Negalima plauti, jei į akį pateko stiklo, metalo dulkių, smulkių drožlių arba jei svetimkūnio negalima identifikuoti.

Nebandykite išimti svetimkūnio, jeigu jis yra rainelės dalyje ar įsmigęs į akies obuolį! Tai gali atlikti tik gydytojas.

Kai yra sužalota akis, įstrigęs svetimkūnis, akį uždenkite taip, kad tvarstis nespaustų svetimkūnio. Tam tinka parankinės priemonės, pavyzdžiui, popierinis puodelis. Nukentėjusįjį skubiai vežkite į gydymo įstaigą.

Jei svetimkūnis įstrigo stemplėje, pasistenkite nuraminti nukentėjusįjį ir skubiai vykite į gydymo įstaigą. Daugumą net ir didelių stemplės svetimkūnių pavyksta ištraukti arba nustumti į skrandį.

Jei svetimkūnis įstrigo mergaitės makštyje ir jį pašalinti sunku (labai siaura makštis arba svetimkūnis įstrigo giliai), kreipkitės į gydytoją.

Po oda arba nagu patekusį svetimkūnį patys šalinkite tik tuo atveju, jei esate tikri, kad tai padarysite lengvai ir visiškai.

• Jeigu oda aplink svetimkūnį nešvari, nuplaukite ją su muilu ir vandeniu.
• Svetimkūnį galite pašalinti pincetu ar pirštais, jei svetimkūnis yra negiliai ir jį galima suimti už galiuko.
• Pažeistą vietą dezinfekuokite ir uždėkite sterilų tvarstį.
• Rekomenduojama pasitikrinti dėl stabligės.

Jei svetimkūnis stambus (lazda, šaka ar kt.) ir stipriai pažeidė audinius ar organus, jį draudžiama šalinti nelaimingo įvykio vietoje, nes galima dar labiau sužaloti audinius ir organus. Svetimkūnis gali būti užkimšęs žaizdą, todėl traukiant jį nukentėjusysis gali nukraujuoti, svetimkūnio dalis gali likti žaizdoje, nukentėjusįjį gali ištikti šokas. Nukentėjusįjį būtina kuo greičiau vežti į gydymo įstaigą. Iki tol:

• leiskite nukentėjusiajam būti tokioje padėtyje, kuri jam patogiausia;
• uždėkite tvarstį taip, kad jis svetimkūnio nespaustų, o svetimkūnis žaizdoje nejudėtų – dėkite aplink svetimkūnį tvarsčių ar audinio ritinėlius taip, kad jie uždengtų visą svetimkūnį.

Būkite saugūs ir sveiki!

Parengė Higienos instituto Sveikatos stiprinimo centro Visuomenės sveikatos stiprinimo skyriaus vyriausioji specialistė Liuda Ciesiūnienė, el. p. [email protected], tel. + 370 658 86 750.

Sukrėsto vaiko sindromu vadinama trauma, kurią vaikui, dažniausiai iki vienerių metų kūdikiui, sukelia suaugusieji, suėmę jį už krūtinės ties pažastimis ir stipriai pakratę. Stiprus kūdikio kratymas pirmyn atgal sukelia galvos smegenų pažeidimą, galvos kraujagyslių įtrūkimą, kraujo išsiliejimą – tai gali nutikti vos po 5 sekundžių kratymo. Patirti sužalojimai gali sukelti nuolatinę negalią ir net mirtį.

Šį sindromą sudaro: subduralinė hematoma (kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu), smegenų sumušimas, kraujosruvos akių tinklainėje, aplink optinį nervą, kaulų lūžiai. Sukrėsti vaikai paprastai neturi galvos traumai būdingų išorinių požymių.

Sindromą lemia vaiko fiziologija ir trapus, dar besivystantis organizmas:

• galvos dydis: kūdikio galva yra labai didelė ir sunki (sudaro net 25–30 proc. kūdikio svorio, palyginti suaugusiųjų – apie 11 proc.), o kaklo raumenys silpni, todėl purtomo        kūdikio galva juda pirmyn ir atgal didele amplitude;
• smegenų pozicija kaukolėje: kūdikio kaukolėje yra šiek tiek daugiau erdvės sparčiai augančioms smegenims, dėl to purtomo kūdikio smegenys daužosi į kaukolę;
• kraujagyslių tankumas ir trapumas: besivystančias kūdikio smegenis ir akis supa labai tankus kraujagyslių tinklas, kurios yra trapios ir purtant vaiką greitai sutrūkinėja;
• silpni kaulai ir audiniai: purtant neretai nukenčia ne tik kūdikio smegenys, akys, bet gali lūžti arba išnirti kaklo, galūnių kaulai, šonkauliai, gali būti pažeisti vidaus organai.

Kuo stipriau vaikas supurtomas, tuo jo patiriama trauma yra didesnė. Trauma būna dar sunkesnė, jei papurtytas vaikas staiga metamas į lovytę ar ant kito paviršiaus.

Sukrėsto vaiko sindromas dažniausiai pasireiškia jaunesniems nei 1 metų kūdikiams. Didžiausia rizika kyla kūdikiams nuo 2 iki 8 mėnesių.

Kartais vaikas yra supurtomas ne iš blogos valios, o tiesiog stokojant žinių:

už kojų kratomas užspringęs vaikas;

mažas kūdikis mėtomas į orą (reikia žinoti, kad kūdikiai ir maži vaikai krykštavimu, juoku išreiškia ne tik džiaugsmą, bet ir nerimą, baimę);

• kūdikis supamas, laikant už kojyčių ar rankyčių;
• netaisyklingai, per mažam vaikui atliekama dinaminė ar kita mankšta;
• vaikas grūdinimas nardinant ir greitai iškeliant iš vandens ir pan.

Tačiau dažniausiai vaikai yra supurtomi, kai juos prižiūrintys asmenys netenka kantrybės. Paprastai tai yra artimiausi vaikui asmenys – tėvai ar kiti šeimos nariai arba vaiką prižiūrintys asmenys (auklės, tolimesni giminaičiai ar draugai). Tai nutinka bet kokios etninės kilmės, bet kokio pajamų diapazono ar išsilavinimo šeimose; nukenčia ir berniukai, ir mergaitės.

Kai kurie kūdikiai dažnai verkia, ypač jei yra alkani, pavargę, prisišlapinę, išsituštinę ar tiesiog norėdami atkreipti į save dėmesį. Dalis kūdikių yra linkę verkti tam tikru metu, pamaitinti ar pervystyti jie gali nurimti, tačiau ne visada. Jei verksmas trunka ilgai, globėjas patiria stresą, gali prarasti savikontrolę ir imti kūdikį purtyti. Net jei globėjas nenori pakenkti kūdikiui ar nežino purtymo pasekmių, toks jo elgesys yra prievarta prieš vaiką.

Neretai grubų elgesį su vaiku lemia prasta tėvų psichologinė būklė (depresija, įtampa šeimoje, nedarnūs santykiai ir pan.), nuolatinis nuovargis, alkoholio ir (ar) narkotinių medžiagų vartojimas.

Ypatinga rizika būti sužalotiems kyla vaikams, kurie turi specialiųjų poreikių arba sveikatos problemų (pavyzdžiui, pilvo dieglius), dėl kurių jie dažnai verkia.

Kokie yra sukrėsto vaiko sindromo simptomai?

Sukrėsto vaiko sindromo požymių gali atsirasti iškart po to, kai vaikas buvo supurtytas, tačiau jų gali pasirodyti ir vėliau – nelygu, kokio dydžio žala smegenims yra padaryta.

Sunkūs sukrėsto vaiko sindromo požymiai yra sąmonės netekimas, traukuliai, šokas. Kiti sukrėsto vaiko sindromo simptomai:

• ant vaiko kūno matomos smurtavimo žymės: mėlynės, nubrozdinimai, patinimai, nuo suėmimo už pažastų ir suspaudimo pirštais likusios mėlynės ant krūtinės, šonkaulių; keistas tėvų elgesys, negebėjimas rišliai paaiškinti, kas vaikui nutiko;
• patinusi kūdikio momenėlio sritis;
• kūdikis nejudrus;
• kūdikis nesišypso, labai irzlus, be atokvėpio verkia arba, atvirkščiai, yra itin ramus, apatiškas, mieguistas, negali pabusti;
• pasunkėję kvėpavimas, dusulys;
• apetito nebuvimas, sutrikęs čiulpimas ar rijimas;
• vėmimas;
• išbalusi arba net pamėlusi oda;
• išsiplėtę arba nevienodo dydžio vyzdžiai;  kūdikis sunkiai fokusuoja akis arba seka judesius;
• sutrikusi koordinacija, vaikas negali pakelti galvos;
• traukuliai;
• paralyžius;
• sąmonės praradimas;
• koma;
• mirtis.

Sukrėsto vaiko sindromas yra labai rimta būklė. Nors prognozė skiriasi priklausomai nuo vaiko amžiaus ir sužalojimų sunkumo, tačiau dažniausiai yra prasta: net apie 25 proc. kūdikių dėl patirtų sužalojimų miršta, iki 80 proc. išgyvenusiųjų patiria rimtų neurologinių sutrikimų, kitų rimtų sveikatos problemų ir visą gyvenimą trunkančią negalią. Netgi patyrusiems ne itin sunkių sužalojimų kūdikiams gali atsirasti vystymosi sutrikimo požymių. Lengvesnio supurtymo padariniai gali būti nepastebimi kelerius metus, kartais jie gali išryškėti tik vaikui pradėjus lankyti mokyklą. Tai gali būti:

• kalbos ir vystymosi vėlavimas;
• mokymosi sunkumai;
• regėjimo suprastėjimas arba aklumas;
• klausos praradimas;
• epilepsija;
• traukuliai;
• paralyžius.

Jeigu nepavyko susitvardyti ir kūdikiui sudavėte, jį papurtėte, numetėte ar kitaip grubiai su juo pasielgėte (arba įtariate, kad prieš jį smurtavo kitas asmuo), būtinai nedelsdami kreipkitės į medikus. Supurtytas vaikas gali imti vemti, tada jį reikėtų paversti ant šono, atlaisvinti kvėpavimo takus, švelniai pražiodyti. Svarbu vaiką ant šono versti iškart visu kūnu, kad galva, kaklas ir nugara būtų vienoje linijoje. Tai sumažintų pažeidimų tikimybę, jeigu vaikas  būtų patyręs stuburo traumą. Jei vaikas prarado sąmonę, nekvėpuoja, būtina nedelsiant pradėti jį gaivinti, t. y. atlikti krūtinės paspaudimus ir oro įpūtimus iš burnos į burną arba į nosį ir burną.

Esant tokiai situacijai suaugusieji dažnai jaučia gėdą, bijo gresiančios atsakomybės, neprisimena visų elgesio su vaiku aplinkybių dėl apsvaigimo nuo alkoholio ir (ar) narkotinių medžiagų, todėl teigia, kad simptomai vaikui pasireiškė be jokios priežasties, arba įvardija melagingas priežastis.

Labai svarbu atvirai papasakoti medikams visas įvykio aplinkybes. Nematydami akivaizdžių išorinių sužalojimo požymių ir nežinodami, kad kūdikis buvo supurtytas, sveikatos priežiūros specialistai gali ne iš karto nustatyti vidinius sužalojimus – simptomai gali būti priskirti kitai priežasčiai, pavyzdžiui, virusui, o jau pradėjus reikštis sukrėsto vaiko sindromui būdingiems simptomams ir atlikus daugiau tyrimų, gali būti prarasta daug brangaus laiko pagalbai suteikti.

Medikams įtarus sukrėtimą (arba tėvams sąžiningai prisipažinus) yra atliekami tyrimai, parodantys akių ir smegenų kraujagyslių pažeidimus, kraujo išsiliejimą, kaulų lūžius, vidaus organų plyšimus: kompiuterinė tomografija, magnetinis rezonansas, rentgenas.

Sunkią galvos traumą patyrusiam vaikui gali prireikti ilgalaikės sveikatos ekspertų komandos – neurologų, neurochirurgų, oftalmologų, endokrinologų – pagalbos, kompleksinės pediatro priežiūros ir reabilitacijos.

Siekiant išvengti sukrėsto vaiko sindromo atvejų, būtina šviesti tėvus ir globėjus apie tai, kokie iššūkiai ir pavojai jų gali laukti ir kaip su jais susidoroti.

Patarimai, kaip turėtų elgtis globėjas, jei vaikas ilgą laiką neramus, daug verkia, neleidžia nuo jo atsitraukti:

• įsitikinti, kad nėra akivaizdžios priežasties verkti: kūdikis nėra alkanas, perkaitęs ar sušalęs;
• patikrinti, ar vystyklai švarūs, ar jie arba drabužiai nespaudžia ir nesukelia skausmo;
• stebėti, ar nėra ligos požymių, tokių kaip karščiavimas ar patinimas;
• jei kūdikio poreikiai patenkinti, galima panaudoti kokį nors garso šaltinį: kalbėti, dainuoti, įjungti radiją;
• kartais kūdikius nuramina specifiniai garsai – dulkių siurblio, plaukų džiovintuvo, ventiliatoriaus;
• pasiūlyti kūdikiui žaislą ar čiulptuką;
• pabandyti kūdikį pamaitinti;
• kūdikį suvystyti arba pasupti;
• paguldyti kūdikį į vežimėlį ir išeiti pasivaikščioti į lauką arba pavežioti kūdikį automobiliu automobilinėje kėdutėje.

Jei nepadeda jokios priemonės, globėjas patiria didelį stresą ir senka jo kantrybė, jis turėtų:

• nesidrovėti prašyti pagalbos, kad kuris kitas asmuo (pagal galimybes – šeimos narys, auklė ar tiesiog kaimynas) nors trumpam perimtų rūpinimąsi vaiku ir globėjui atsirastų galimybė atsipalaiduoti, susidoroti su stresu ir emocijomis;
• jei tuo metu niekas negali padėti, reikėtų saugiai paguldyti kūdikį į lovelę ir nors kelioms minutėms išeiti nusiraminti į kitą patalpą;
• nukreipti mintis susikoncentruojant į savo kvėpavimą, perskaityti puslapį knygos, padaryti 15 pritūpimų, paskambinti artimiesiems;
• daryti bet ką, tačiau nesiartinti prie kūdikio nenusiraminus!

Svarbu! Verksmas kūdikiui nepakenks, o supurtymas gali būti pražūtingas! Jeigu pykčio protrūkiai kyla dažnai ir sunku susivaldyti, reikėtų pasikonsultuoti su psichologu.

Labai svarbu, kad visi šeimos nariai ir kūdikiu besirūpinantys asmenys žinotų, kokį pavojų kūdikiui kelia kratymas ir purtymas. Dėl to reikėtų labai atsakingai rinktis aukles – rekomenduojama rinktis tik profesionalius, rekomenduotus asmenis, nepasitikėti atsitiktiniais, nepažįstamais, nepatikimais žmonėmis.

Parengė Higienos instituto Sveikatos stiprinimo centro Visuomenės sveikatos stiprinimo skyriaus vyriausioji specialistė Liuda Ciesiūnienė, el. p. [email protected], mob.   + 370 658 86 750.

Informacijos šaltiniai:
Metodinės rekomendacijos „Tėvams apie įvairaus amžiaus vaikų sužalojimų rūšis“, 2018 m.
Shaken Baby Syndrome

Šaltuoju metų laiku kyla ne tik nušalimų ar susižalojimų paslydus, bet ir didesnis nudegimų bei nusiplikymų pavojus. Tai vieni dažniausiai pasitaikančių nelaimingų atsitikimų buityje. Gyvenamuosiuose būstuose kūrenamos krosnys, katilai, židiniai, veikia elektriniai šildytuvai, deginamos žvakės, todėl padidėja gaisro ar nudegimo dėl kontakto su įkaitusiu paviršiumi arba elektros srove pavojus; geriama daugiau karštų gėrimų, kuriais lengva nusiplikyti. Nemažai nudegimų sukelia pirotechnikos priemonių, fejerverkų sprogimai ir kt.

Nudegimas sukelia skausmą, diskomfortą, jo pasekmės gali išlikti visą gyvenimą.

Higienos instituto duomenimis, 2021 m. dėl dūmų, gaisro ir liepsnos poveikio mirė 74 asmenys (iš jų – 4 vaikai ir jaunuoliai iki 19 metų amžiaus). Asmenų, kurie 2021 m. patyrė nudegimus ir kreipėsi į gydymo įstaigą, skaičiai pateikti lentelėje. 

Lentelė. Nudegimų skaičius Lietuvoje 2021 m.

2021 m. duomenimis, didžiausias nudegimų skaičius užfiksuotas 0–6 m. amžiaus vaikų, ypač kūdikių iki 1 metų, grupėje.

0–17 metų amžiaus vaikų nudegimai (TLK T20–T32)
2021 m. Lietuvoje (abs. sk.)

Vaikai dažnai nusipliko ar nudega dėl per didelio smalsumo, pavojaus nesuvokimo, nesaugios aplinkos ir nepriežiūros. Nuo nudegimų dažniau nukenčia berniukai nei mergaitės.

Beveik visi nudegimų ir nusiplikymų atvejai (96 proc.) įvyksta namų aplinkoje, kai suaugęs šeimos narys yra šalia vaiko.

Išskiriamos keturios grupės pavojų, galinčių sukelti nudegimus: nuplikymai, kontaktas su karščiu, elektros sukelti nudegimai ir cheminiai nudegimai.

Dažniausi nudegimų ir nusiplikymų pavojai 

Nusiplikymų: verdantis vanduo ar maistas; garai; karštas vandentiekio vanduo.

Cheminių nudegimų: stiprios buities cheminės priemonės; automobilių priežiūros cheminės priemonės; sodo ir daržo cheminės medžiagos.

Elektros sukeltų nudegimų: pašalinių daiktų kišimas į elektros lizdą; kontaktas su neizoliuotais laidais; vandens kontaktas su elektros šaltiniais.

Kontakto su karščiu: karštos keptuvės, puodai; ugnis krosnyje, židinyje ir pan.; elektriniai šildytuvai; degtukai, žiebtuvėliai; žvakės ar žvakių vaškas; cigaretės, cigarai, pypkės; degūs audiniai, drabužiai; plaukų žnyplės; lygintuvai; automobilių išmetamųjų dujų sistemos; bengališkoji ugnis; pirotechnikos priemonių sprogimai; įkaitusi žaidimų aikštelių įranga.

Dažniausia nusiplikymų priežastis – karšti skysčiai. Jie gali sukelti itin skausmingų ir rimtų nudegimų. Plonesnė vaikų oda yra linkusi nudegti žemesnėje temperatūroje, dėl to vaikų nudegimai dėl kontakto su karštais skysčiais yra gilesni. Nusiplikymai yra daug dažnesnė hospitalizacijos priežastis nei kontaktas su karščiu.

Kita dažna priežastis yra elektros sukelti nudegimai, dėl jų stacionare gydoma 3,5 proc. visų dėl nudegimų gydomų pacientų. Vaikai dažniausiai nudega burną ir lūpas perkąsdami arba čiulpdami elektros laidus. Mirtingumas vaikų, kuriuos dar iki atvežant į ligoninę ištiko kardiogeninis šokas, yra 90 proc.

Tarptautinė nudegimų klasifikacija pagal nudegimo laipsnį (gylį):

I laipsnio nudegimas. Požymiai – skausmingas paraudimas.

II A laipsnio nudegimas (paviršinis dalies odos storio nudegimas). Požymiai – skausmingas paraudimas, pūslės, jų dugnas rausvas, drėgnas, paspaudus pablykšta.

II B laipsnio nudegimas (gilus dalies odos storio nudegimas). Požymiai – odos nekrozės luobas ryškiai raudonu ar pilkai matiniu paviršiumi, pūslės pratrūkusios, skausmingumas išlieka. Žaizdos dugnas paspaudus neblykšta.

III laipsnio nudegimas (viso odos storio nudegimas). Požymiai – rudas, juodas ar pilkas storas nekrozės luobas, nėra pūslių, neskausminga.

Kiekvieno organizmo reakcija į nudegimą gali būti skirtinga, todėl, net esant tam pačiam nudegimo laipsniui, vieniems pacientams gijimo procesas užtrunka ilgiau, o kitiems trumpiau. Nudegimo metu mirę audiniai neatsistato, vietoje jų dažnai formuojasi randai, kurie gali išlikti visą gyvenimą, o esant didelio ploto giliam nudegimui net gali trukdyti atlikti vieną ar kitą judesį. Randų susidarymo tikimybė tiesiogiai priklauso nuo nudegimo gylio, o audinių suirimo gylis priklauso nuo to, kaip greitai ir kvalifikuotai yra suteikiama pagalba nukentėjusiajam. Gilūs veido, ausų, nosies nudegimai visada palieka randus ir deformacijas. Tai sukelia didelių kosmetinių, funkcinių ir psichologinių problemų.

Sunkius nudegimus patyrę vaikai turi polinkį į daugybines specifines komplikacijas. Polinkis į infekcijas yra šalutinis nudegimo poveikis dėl sumažėjusio imuniteto, odos ir gleivinių fiziologinio barjero netekimo ir dėl įvairių invazinių procedūrų. Dažniausia nudegusiems pacientams pasireiškianti komplikacija yra sepsis, jis gali žymiai padidinti sergamumą ir mirštamumą.

Kvėpavimo takų nudegimai yra dažna ilgo gydymo stacionare ar net mirties priežastis.

Nusiplikymų ir nudegimų prevencija

Saugios aplinkos užtikrinimas ir mokymas suteikti pirmąją pagalbą gali padėti išvengti pavojų, sumažinti nepageidaujamas sužalojimų pasekmes, todėl pasirūpinkite nusiplikymų ir nudegimų prevencija artimiausioje aplinkoje.

• Gaisro prevencija: įrenkite ir reguliariai prižiūrėkite dūmų detektorius, reguliariai keiskite jų maitinimo elementus; turėkite gesintuvą ir mokėkite juo naudotis; jei gyvenate individualiame name, reguliariai tikrinkite, ar neužsikimšo kaminai; nenaudokite rakinamų durų rankenų vaikų miegamajame; numatykite išėjimo iš pastato kelius gaisro atveju; reguliariai mokykite vaikus, kaip kilus gaisrui reikėtų palikti patalpą ir elgtis: užsidegus drabužiams gultis ir ridinėtis ant žemės, jei patalpoje yra dūmų – šliaužti pažeme. Mokomąją medžiagą apie nudegimus ir gaisrus pateikite vaikams įdomia – viktorinos, žaidimo, diskusijos – forma, kuri padėtų jiems geriau įsiminti informaciją.
• Nerūkykite prie vaikų!
• Rinkitės ugniai atsparaus audinio čiužinius ir pižamas (jei audinys yra itin degus, etiketėje nurodoma „Keep away from fire“, jei audinys yra nedegus, etiketėje nurodoma „Fire resistant“).
• Nenaudokite nešiojamųjų elektrinių šildytuvų, taip pat šildytuvų su atvira liepsna ar lengvai pasiekiamu kaitinimo elementu.
• Laikykite išjungtus ir nepasiekiamus daiktus, kurie gali įkaisti, pvz., drabužių lygintuvus, plaukų garbanojimo ar tiesinimo žnyples.
• Įrenkite atitvarus prie židinių, radiatorių ar karštų vamzdžių, naudokite apsauginius vartelius virtuvės zonoje.
• Degius žaislus, kitus daiktus laikykite toliau nuo viryklių, židinių, šildytuvų ir kitų šilumos šaltinių.
• Neleiskite vaikams būti maisto gaminimo vietose be priežiūros. Mokykite juos, kad yra nesaugių daiktų ir vietų, kuriose žaisti nesaugu.
• Naudokite viryklių apsaugas nuo vaikų (jų galima įsigyti buitinės technikos parduotuvėse), gamindami maistą naudokite tolimiausias viryklių kaitvietes, o puodų ir keptuvių rankenas pasukite taip, kad vaikams būtų sunku jas pasiekti.
• Niekada nepalikite be priežiūros besikūrenančių kepsninių ir laužų.
• Karštą maistą ir skysčius laikykite toliau nuo stalo krašto, nepalikite jų ant staltiesių, nes vaikai gali nutempti jas žemyn ir nusiplikyti.
• Prieš maitindami vaiką patikrinkite, ar maistas nėra per karštas: užlašinkite šiek tiek skysčio ant vidinės riešo pusės odos – čia ji plona ir labai jautri šilumai. Pašildytas maistas turėtų būti šiltas, bet jokiu būdu ne karštas.
• Nešildykite buteliukų su maistu mikrobangų krosnelėje, nes joje skystis sušyla netolygiai, todėl gali nudeginti vaiko burną ir gerklę. Buteliukams šildyti naudokite specialų elektrinį šildytuvą arba įmerkite buteliuką į šiltą vandenį ir palaikykite ne ilgiau kaip 15 minučių (ilgiau šildant atsiranda galimybė veistis bakterijoms). Vanduo turėtų būti ne per karštas – toks, kad į jį būtų galima įkišti ranką. Iš šildytuvo išimtą buteliuką suplakite, kad jo turinio temperatūra taptų tolygi.
• Negerkite ir neneškite karštų skysčių, jei šalia jūsų yra mažų vaikų!
• Ypač didelį nudegimų pavojų tiek vaikams, tiek ir suaugusiesiems kelia įkaitęs aliejus. Naudokite karščiui atsparias įspėjamąsias etiketes ant prietaisų ar indų, kuriuose yra karšto aliejaus. Susilaikykite nuo alkoholinių gėrimų vartojimo, kai gaminate maistą karštame aliejuje.
• Mokykite vaikus laikytis atokiau nuo karštų objektų, nežaisti su degtukais, žiebtuvėliais, cheminėmis medžiagomis ar elektros prietaisais. Naudokite tik vaikams sunkiau įžiebiamus žiebtuvėlius.
• Nudegimo pavojų keliančias priemones laikykite vaikams nepasiekiamose vietose! Saugiai laikykite degias medžiagas! Degius skysčius laikykite sandariai uždarytus originalioje taroje vaikams nepasiekiamoje vietoje ir atokiau nuo šilumos ar liepsnos šaltinių.
• Būkite atsargūs su žvakėmis! Degančias žvakes laikykite vaikams nepasiekiamoje vietoje, nepalikite jų degančių be priežiūros.
• Venkite fejerverkų kieme! Neleiskite vaikams žaisti su fejerverkais ar šalia jų.
• Bengališkosios ugnelės nepagrįstai vadinamos šaltosiomis – jų degimo temperatūra siekia 917 ºC, todėl jos yra labai pavojingos! Jas degančias prilietę prie degių daiktų galite sukelti gaisrą, taip pat galite nusideginti patys. Nemėtykite jų, nekabinkite ant eglučių, neduokite vaikams į rankas – mažieji gali bandyti jas užpūsti, todėl gali nudegti veidą, o  suėmę metalinį strypelį per arti ugnies gali nudegti rankas.
• Naudokite apsaugines elektros lizdų sklendes ir dangtelius, venkite elektros instaliacijos perkrovos.
• Patraukite elektros laidus iš vaikų akiračio, kad vaikai jų netampytų ir nekramtytų, pakeiskite pažeistus ar susidėvėjusius elektros laidus naujais.
• Užtikrinkite, kad karšto vandens temperatūra būtų ne didesnė nei 50–60 °C. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 1-196 „Dėl pastatų karšto vandens sistemų įrengimo taisyklių patvirtinimo“ įtvirtinta, kad karšto vandens temperatūra karšto vandens naudojimo vietose turi būti ne žemesnė kaip 50 ºC ir ne aukštesnė kaip 60 ºC, išskyrus legioneliozės prevencijos atvejus. Jei namuose naudojama autonominė vandens šildymo sistema, joje turėtų būti termostatai, leidžiantys nustatyti norimą tiekiamo karšto vandens temperatūrą, siekiant išvengti nusiplikymo atsukus karšto vandens čiaupą, ypač jei namuose yra kūdikių ar mažų vaikų.
• Visada patikrinkite vandens temperatūrą prieš nardindami vaiką į vonią! Tam reikėtų įsigyti vandens termometrą, nes ranka objektyviai įvertinti vandens temperatūrą yra sunku. Vandens temperatūra vonioje turėtų būti apie 38 °C.
• Kūdikių ir mažų vaikų odelė yra labai plona ir jautri. Ji gali nudegti netgi vaikui prisilietus prie saulėje įkaitusių metalinių detalių ar įkaitusios žaidimų aikštelių dangos. Karštą vasaros dieną įvertinkite žaidimo aikštelės dangos temperatūrą, jei vaikas bėgioja basas. Prieš sodindami kūdikį į automobilinę kėdutę patikrinkite, ar jos diržai ir sagtys nėra įkaitę. Palikdami automobilį tiesioginiuose saulės spinduliuose, uždenkite automobilinę kėdutę rankšluosčiu ar antklode, kad ji neįkaistų.
• Kūdikiai ir maži vaikai dažniausiai sužalojimų patiria artimiausioje aplinkoje, todėl nepalikite jų namuose vienų ar su vyresniais, tačiau nepilnamečiais šeimos nariais!

Pirmoji pagalba nudegus ar nusiplikius

Ištikus nelaimei labai svarbu nesutrikti ir tinkamai suteikti nukentėjusiajam pirmąją pagalbą, kad jis patirtų kuo mažesnę psichologinę traumą ir galimas gautos traumos pasekmes ateityje.

• Nusideginus oda dar kurį laiką išlieka karšta, tad ir toliau yra pažeidžiami jos audiniai. Todėl pažeistą odos vietą pasistenkite tuojau pat atšaldyti, geriausia, 10–20 minučių palaikykite po tekančia šalto vandens srove. Tai efektyviausias būdas, kuris ne tik palengvina juntamą skausmą, bet ir sumažina nudegimo lygį. Taip elgtis rekomenduojama tiek nusiplikius karštais skysčiais (arbata, kava, verdančiu vandeniu) ar aliejumi, tiek nusideginus įvairiomis cheminėmis medžiagomis.
• Pažeistą vietą galite atšaldyti ir iš šaldiklio išimtais produktais, tik juos prie žaizdos laikykite ne ilgiau kaip 3 minutes, nes oda gali nušalti ar net gangrenuoti. Jei žaizdos po tekančiu vandeniu pakišti negalite, ant jos uždėkite ir kiek palaikykite šaltu vandeniu sudrėkintą švaraus audinio skiautę, ją vis iš naujo sušlapindami.
• Svarbu! Jei nusiplikėte užsipylę karštų skysčių ar aliejaus ant drabužių, nesistenkite jų tuojau pat nusirengti, nes galite nuplėšti pažeistą odos sluoksnį. Iš pradžių nuplikytas vietas pakiškite po šalto vandens srove ir tik tada itin atsargiai pabandykite atskirti medžiagą nuo odos.
• Atvėsintą pažeistą vietą uždenkite steriliu tvarsčiu.
• Stenkitės nepašalinti dėl nudegimo atsiradusių pūslių, nes jos veikia tarsi biologinis tvarstis – apsaugo žaizdą ir šiek tiek sumažina juntamą skausmą.

Atminkite, kad pažeistos vietos negalima tepti aliejumi, sviestu ar kitomis buitinėmis priemonėmis. Tai tik pablogina ir sulėtina žaizdų gijimą.

Lengvus nudegimus, kurie yra panašūs į nudegimus saulėje, galima gydyti namuose. Jei nudegusi oda yra su pūslėmis ar atrodo infekuota (paraudusi, patinusi), reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju.

Į asmens sveikatos priežiūros įstaigą reikėtų kreiptis, jeigu:

nudegimo vieta yra apanglėjusi ar pabalusi;

• nudegimą sukėlė elektra ar cheminės medžiagos;
• yra pažeistas veidas, rankos, genitalijos ar sąnariai;
• pažeidimo vieta yra didelė (1 proc. kūno ar daugiau; tai sudaro maždaug nukentėjusiojo plaštakos dydžio plotą ir daugiau).

! Skubėti ir nedelsiant kreiptis į gydytojus reikėtų ir tada, jei nusidegino ar nusiplikė vaikas ar, juo labiau, kūdikis – vaikų oda yra daug jautresnė nei suaugusiųjų, todėl jie nudega greičiau, nudegimai būna gilesni, dažniau gresia komplikacijos. Kuo skubiau skambinkite į Bendrąjį pagalbos centrą telefonu 112, vykdykite gautus nurodymus, laukite greitosios pagalbos arba patys vežkite vaiką į artimiausią medicinos įstaigą.

Parengė Higienos instituto Sveikatos stiprinimo centro Visuomenės sveikatos stiprinimo skyriaus vyriausioji specialistė Liuda Ciesiūnienė, el. p. [email protected], mob. tel. +370 658 86 750.

Atėjo vasara, o su ja ir pirmi karščiai, kurie džiugina, kai laiką leidžiame gamtoje, prie vandens telkinių. Vis dėlto karštis gali būti pavojingas ar net pražūtingas, jei elgsimės neatsakingai.

Vienas iš pavojų – karštą dieną palikti vaikus vienus automobiliuose!

Kartais tėvai, norėdami greitai sutvarkyti savo reikalus, sąmoningai palieka vaikus (ypač, jei jie miega) automobilyje, manydami, kad per pusvalandį nenutiks nieko blogo. Kai kurie tėvai, palikdami vaikus vienus automobilyje, saugumo sumetimais netgi uždaro langus – oro cirkuliacijos iš viso nebelieka. Pasitaiko atvejų, kai tėvai tiesiog pamiršta, kad jų vaikas liko automobilyje. Kartais žaisdami vaikai patys atsitiktinai užsitrenkia automobilio salone ar bagažinėje. Tokie atvejai gali baigtis vaiko perkaitimu ar net mirtimi!

Per trumpą laiką mažą vaiką, ypač kūdikį, gali ištikti šilumos smūgis. O tai jau yra kritinė būsena. Vaikus palikti automobilyje yra pavojinga, nes temperatūra viduje, ypač jei jis pastatytas saulėtoje vietoje, gali pakilti akimirksniu. Net automobilyje su atvertu langu, ar stovinčiame pavėsyje, vidaus temperatūra per palyginti trumpą laiką gali pasiekti pavojingą lygį.Vaikas perkais, nors tėvams atrodė, kad jį paliko neilgam.

Dauguma automobilių šiais laikais turi oro kondicionavimo įrangą, leidžiančią jų salonuose palaikyti norimą oro temperatūrą. Dėl to gali susidaryti labai apgaulingas įspūdis, kad ir automobiliui sustojus, salone išliks vėsu. Esant karštam orui, temperatūra automobilyje gali pakilti 10–15° C per 15 minučių! Net tada, kai lauke 16° C, temperatūra saulės atokaitoje uždarame automobilyje vos per 1 valandą gali pasiekti 40° C. Buvo atliktas tyrimas, norint nustatyti, kokią įtaką automobilio spalva daro temperatūrai jo salone. Paaiškėjo, kad įtaka nėra didelė ir temperatūros rodmenys skyrėsi nežymiai (1 pav.).

1 pav. Temperatūros kilimas automobilyje per 1 valandą, kai lauko oro temperatūra yra 26º C

Temperatūra, viršijanti 40º C, gali būti pražūtinga kiekvienam, o ypač vaikui. To priežastys yra šios:

• Vaiko organizmas sunkiau prisitaiko prie karščio, net ir nedidelis temperatūros šuolis gali lemti vaiko perkaitimą (hipertermiją)! Kūdikio termoreguliacija nėra visiškai išsivysčiusi, todėl ji gali labai greitai išsibalansuoti.
• Vaiko kūno temperatūra kyla 3–5 kartus greičiau nei suaugusiojo, kadangi vaiko organizme yra mažesnis vandens rezervas nei suaugusiojo.
• Hipertermija gali pasireikšti per 20 minučių, o mirtis gali ištikti po dviejų valandų.

Dažniausiai hipertermijos aukomis automobiliuose tampa 0–4 m. amžiaus vaikai. Transporto priemonėse perkaitę vaikai patenka į ligoninę ir reikia daug pastangų, siekiant suvaldyti jų organizmo būklę.

Prevencinės priemonės

• Niekada nepalikite vaiko automobilyje net trumpam!
• Pastebėję vaiką ar vaikus vienus paliktus automobilyje, nedelsdami skambinkite tel. 112.
• Važiuodami automobiliu kartu su vaiku, pasidėkite savo daiktus (rankinę, telefoną ir pan.) and grindų prie galinės sėdynės. Taip lengviau prisiminsite, kad vaikas yra su jumis.
• Visiems išlipus iš automobilio, užrakinkite jį. Laikykite raktelius vaikams nepasiekiamoje vietoje. Net jei neturite vaikų, svarbu imtis atitinkamų atsargumo priemonių, kad apsaugotumėte kaimynų šeimas.
• Jei jūsų vaikas dingo, visada nepamirškite pirmiausia patikrinti vandens telkinio, jei toks yra, ir transporto priemonę, įskaitant bagažinę.

Jei įtariate, kad vaikas perkaito

Karščiavimas ir perkaitimas yra skirtingi dalykai. Perkaitusio vaiko kūno temperatūra gali išlikti įprasta – apie 37º C. Perkaitimas gali ištikti staiga ir labai sunkia forma arba pasireikšti palaipsniui. Dėl perkaitimo gali sutrikti centrinės nervų sistemos veikla, atsirasti galvos smegenų pažeidimų. Šilumos smūgį patyrusį vaiką gali ištikti net mirtis.

Požymiai, rodantys, kad vaikas perkaito:

• Vienas iš pirmų požymių yra prakaitinis bėrimas, kuris parodo, kad aplinkos temperatūra kūdikiui ar vaikui yra per didelė.
• Sumažėjęs šlapimo kiekis (net, jei vaikas valgo ir geria). Tokiu atveju, skysčių vaikui reikia duoti dvigubai daugiau nei jų jis išgeria įprastai.
• Vaikas pasidaro vangus, mažiau juda.

Išvardyti perkaitimo požymiai yra rimtas signalas, todėl juos pastebėjus vaiką būtina išvesti iš karštos aplinkos ir užtikrinti, kad jis vartotų skysčius.

Jeigu vaikui šalia minėtų požymių pradeda staiga kilti temperatūra ir pasiekia 40º C, jeigu jis visiškai neprakaituoja, mažėja ašarų kiekis, kas rodo, kad vaikui labai trūksta skysčių, ir situacija gali pablogėti akimirksniu, būtina nedelsiant kreiptis į gydymo įstaigą ar skambinti telefonu 112!

Būkite saugūs ir saugokite savo vaikus!

Parengė Higienos instituto Sveikatos stiprinimo centro Visuomenės sveikatos stiprinimo skyriaus vyriausioji specialistė Liuda Ciesiūnienė , el. p. [email protected], mob.  + 370 658 86 750.

Informacijos šaltiniai:
Children in Hot Cars: Hyperthermia  
PREVENT HOT CAR DEATHS Check the Back Seat (The National Highway Traffic Safety Administration)
Hot Car Fatalities Are a Year-Round Threat to Children and Pets (Consumer Reports) 

• Užduočių knygelė pradinių klasių mokiniams „Žaisk ir būk saugus!“. „Super saugaus vaiko diplomas!“, 2022 m.
• Vyresnio amžiaus žmonių nukritimų prevencija. Aplinkos pritaikymas, 2021 m.
• Sužalojimų prevencijos organizavimo savivaldybėse rekomendacijos, 2020 m.
• Kontrolinis klausimynas „Pasitikrink saugumą savo namuose“ (pagyvenusių žmonių nukritimų namuose prevencija), 2020 m.
• Elektriniai paspirtukai. Naudok atsakingai!, 2020 m. 
• Metodinės rekomendacijos „Tėvams apie įvairaus amžiaus vaikų sužalojimų rūšis“, 2018 m.
• Kaip vyresnio amžiaus žmonėms išvengti traumų, 2014 m.